VARNAŠRAMA - VEDINĖ VISUOMENĖS ORGANIZACIJA

Apibrėžimai

Žodį dharma Moniero Viliamso žodynas apibrėžia taip:

  1. Tai, kas yra įtvirtinta arba stovi tvirtai, statutas, paliepimas, įstatymas;
  2. panaudojimas, praktikavimas, sekimas papročiais arba elgesio taisyklės, pareiga;
  3. teisė, teisingumas (dažnai kaip bausmės sinonimas);
  4. dorybė; moralė, religija, religiniai nuopelnai, geri darbai, tai kas atitinka taisykles ir teisę, tai, kas atitinka prigimtį;
  5. teisingumo personifikacija (Indra arba Jamaradža), Višnu, Pradžapati, bulius, balandis
  6. prigimtis, charakteris, savita sąlyga arba esminė savybė, nuosavybė, ženklas, specifiškumas (svabhava)
  7. auka
  8. bendravimas su dorybingais
  9. religinė abstrakcija, atsidavimas

Iš šių savybių Šrila Prabhupada išskiria keletą reikšmių: religija, pareiga, neatsiejama objekto savybė arba funkcija.

 

Žodį varna Moniero Viliamso žodynas apibrėžia taip:

  1. mantija, apdangalas
  2. gaubtas
  3. išorinė išvaizda, eksterjeras, forma, figūra, pavidalas, spalva
  4. veido spalva, ypatingai gera spalva, skaistumas, grožis
  5. spalva, dažas, pigmentas (piešimui ar rašymui)
  6. spalva: rasė, rūšis, charakteris, prigimtis, savybė, nuosavybė (pritaikoma žmonėms ir daiktams)
  7. žmonių klasė, gentis, luomas, kasta: brahmanai, kšatrijai, vaišijai, šūdros
  8. raidė, garsas, balsė, skiemuo, žodis
  9. muzikinis garsas arba nata
  10. poemos ar dainos kompozicija.
  11. šlovinimas, pripažinimas, neišmatuojama didybė ar kiekis
  12. auksas
  13. religinė apeiga
  14. tas kuris sugeba apsisaugoti

Prabhupada išskiria šias reikšmes: spalva ir socialinis sluoksnis, šiais laikais vadinamas kasta.

Žodį ašrama Moniero Viliamso žodynas apibrėžia taip:

  1. atsiskyrėlio buveinė, asketų buveinė, atsiskyrėlio arba šventojo celė
  2. Gyvenimo pakopos brahmanams: Brahmačiarin – Vedos studijuotojas, Grihastha – namų savininkas, Vanaprastha – atsiskyrėlis, Sanyasin – tas, kuris atmetė visus pasaulietinius rūpesčius, kartais vadinamas bhikšu – religinis elgeta.
  3. palapinė pastatyta šventinėmis progromis
  4. koledžas ar mokykla
  5. miško tankmė

Prabhupada išskiria šias reikšmes: dvasinio mokytojo namai, kur mokiniai studijuoja Vedas, vieta, kur gyvena žmonės, praktikuojantys dvasinį gyvenimą, dvasinio gyvenimo pakopa.

Varnašrama dharma galima apibūdinti kaip neatsiejama žmogiškų būtybių funkcija (dharma), socialiniame organizme arba visuomenėje (varna) ir gyvenimo bėgyje (ašrama). Kiekvienas žmogus turi savo pareigas visuomenei ir pačiam sau. Pareiga visuomenei – tai varna, o pareiga sau pačiam – tai ašrama dharma.

Nitya dharma ir naimittika dharma

Bhaktivinoda Thakura knygoje „Džaiva dharma“ – „gyvųjų būtybių religija“ kalba apie tai, kad kiekvienas objektas (vastu), kuris turi egzistenciją, turi taip pat ir savo egzistencinę funkciją, kuri vadinama dharma. Cukraus dharma būti saldžiu, vandens dharma būti šlapiu. Prigimtinė egzistencinė funkcija vadinama nitya dharma – pastovia arba amžina funkcija. Kai realus objektas pakliūna į sau svetimą aplinką, jo egzistencinė funkcija pakinta ir įgyja kitokį pavidalą. Pavyzdžiui perkaitintas cukrus apkarsta, atšaldytas vanduo praranda šlapumo savybę. Ši pakitusi objekto funkcija vadinama naimittika dharma – laikina funkcija.

Siela yra vastu – realiai egzistuojanti objektas. Jos nitya dharma yra meilė Dievui. Ši funkcija pasireiškia tarnaujant Dievui.

Kai gyvoji būtybė pakliūna materijos įtakon dėl savo mažytės prigimties, jos nitya dharma - amžinoji funkcija mylėti Dievą yra pakeičiama į naimittika dharmą - laikinas funkcijas, kurių gali būti labai daug. Priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūna siela, jos naimittika dharma gali būti labai įvairi. Todėl žmonės sugalvoja daugybę kelių, pradedant socializmu ir ateizmu, baigiant komplikuotomis teologijomis ir netgi tuštumos teorijomis.

Kadangi siela yra amžina, jos prigimtis taip pat amžina. Tai reiškia, kad pašalinus situacijas, kurios sukuria laikinas funkcijas, natūraliai atsistato jos amžinoji funkcija – nitya dharma arba sanatana dharma.

Kam dharma yra tinkama?

Vedos skirsto visas gyvas būtybes į dvi kategorijas: necivilizuotos gyvos būtybės ir civilizuotos gyvos būtybės.

Necivilizuotomis vadinamos tos būtybės, kurios nieko nežino apie savo dharma. Tai gyvuliai ir žmonės, gyvenantys tik dėl malonumų ir nesiekiantys savęs pažinimo. Vedos sako:

ähära-nidrä-bhaya-maithunaà ca

sämänyam etat paçubhir naräëäm

dharmo hi teñäm adhiko viçeño

dharmeëa hénäù paçubhiù samänäù

Valgyti, miegoti, poruotis ir gintis – šie keturi principai bendri tiek žmonėms tiek gyvuliams. Skirtumas tarp žmogaus gyvenimo ir gyvulio gyvenimo yra tai, kad žmogus gali ieškoti Dievo, o gyvuliai ne. Todėl žmogus, nejaučiantis poreikio ieškoti Dievo visiškai nesiskiria nuo gyvulio.

Šis necivilizuoto žmogaus apibrėžimas truputį skiriasi nuo civilizuoto žmogaus apibrėžimo vakarų kultūroje, kur civilizacija suvokiama kaip technikos pažanga.

Civilizuotos gyvos būtybės yra tos, kurios atlieka dharma, t.y. atlieka savo religines pareigas visuomenei ir sau. Tai yra žmonės ir įvairios aukštesnės būtybės, kaip pusdieviai. Jie skiriami į dvi kategorijas: materialistai ir transcendentalistai.

Materialistai praktikuoja religiją, garbina Dievą ir pripažįsta sielos amžinumą, tačiau siekia pasilikti šiame pasaulyje, nori gimti geresnėje padėtyje arba rojinėse planetose. Jie siekia malonumų ir sunkiai dėl to dirba arba prašo malonių pas Dievą ar pusdievius.

Transcendentalistai siekia išsivaduoti iš šios egzistencijos ir todėl seka įvairiais procesais. Jie skiriami į tris grupes: gjaniai, jogai ir bhaktai. Gjaniai stengiasi suvokti Absoliutą – Brahmaną – savo intelekto pastangomis, bando išsiveržti iš proto ribotumų askezėmis, apmastymais ir susilaikymu nuo malonumų. Jogai praktikuoja asanas – jogos pratimus, kvėpavimo, dėmesio sutelkimo technikas, meditaciją, kad suvoktų savo tapatumą su Aukščiausiąją Siela, esančia viduje. Bhaktai stengiasi pažinti Absoliutą kaip Asmenį ir su meile Jam tarnauti. Tokiu būdu jų padėtis yra žymiai pranašesnė už jogus ir gjanius, nes jau būdami šiame pasaulyje jie mokosi daryti tai, ką darys dvasiniame pasaulyje.

Kokia žmogaus padėtis varnašrama dharmos atžvilgiu?

Be abejo, varnašrama dharma yra skirta civilizuotoms gyvoms būtybėms arba siekiančioms tokiomis tapti. Materialistai privalo atlikti pareigas pagal varna ir ašramą. Jiems tai lengviausias būdas patenkinti Dievą ir gauti tai, ko jie trokšta. Transcendentalistai privalo atlikti varnašramos funkcijas tol, kol nenutraukė savo ryšio su materija. Bhaktai taip pat, kol neužmezgė gyvo, abipusio ryšio su Krišna arba Višnu, privalo atlikti savo pareigas pagal varna ir ašrama ir tuo pat metu siekti dvasinio suvokimo. Vedos teigia, kad vaišnava – atsidavęs Krišnai žmogus yra aukščiau už brahmaną – aukščiausią socialinį luomą. Tai reiškia, kad vaišnava savaime atlieka brahmanui nustatytas pareigas ir netgi daugiau. Tai nereiškia, kad vaišnavas, būdamas aukščiau už brahmaną, nebeprivalo atlikti brahmaniškos veiklos.

Bendru atveju, varnašrama priklauso naimittika dharmai – tai yra laikinoms sielos funkcijoms. Bet, kol sielos prigimtis yra pakitusi dėl materialios energijos įtakos, ji turi atlikti šias savo funkcijas, nes teisingai panaudotos, jos padeda žmogui artėti link išsivadavimo.

Adharma

Materialiame pasaulyje visi realūs objektai (vastu) yra linkę įgyti iškreiptus atspindžius, o ir pats materialus pasaulis yra iškreiptas dvasinio pasaulio atspindys. Atitinkamai, ir funkcija, kuri susijusi su tuo objektu, dharma gali ir įgyja savo atspindžius, kurie vadinami adharma. Jei žodį dharma galima interpretuoti kaip religiją, tai adharma be abejonės reikš tai, kas primena religiją, bet tokia nėra. Šrimad Bhagavatam 7.15.12 įspėja:

vidharmaù para-dharmaç ca

äbhäsa upamä chalaù

adharma-çäkhäù païcemä

dharma-jïo ’dharmavat tyajet

„Egzistuoja penkios bedievystės (adharmos) šakos, kurios atitinkamai vadinamos kaip ateizmas (vidharma), religijos principai, kuriems žmogus netinkamas ar nepasiruošęs (para dharma), pretenzinga religija arba apsimetimas (ābhāsa), analogijos religija (upadharma) ir apgavikiška religija (chala dharma). Tas, kuris išmano apie tikrąjį religinį gyvenimą turi atmesti šias penkias kaip bedievystę.“

Visos šios penkios adharmos formos labai populiarios šiais laikais. Reikia mokėti jas atskirti nuo tikrųjų religijos principų, kurie nors ir būdami laikini ir duoti tam tikrai visuomenei ar kultūrai, vis dėlto yra sukurti Dievo.

Sakyti, kad Dievo nėra, arba kad visi keliai veda į tą patį tikslą, atitraukti dėmesį nuo žmogaus religinių pareigų, sakant, kad tai nebūtina ar nereikalinga, vadinama vidharma. Pavyzdys yra ateizmas, laisvamanių judėjimas, Majavados (iliuzijos) teorija.

Kai religijos principus sugalvoja įvairūs žmonės ir bando juos įdiegti kitiems žmonėms, pakeisdami Dievo duotą religiją, ar teigdami, kad Dievo duota religija jau paseno, tai vadinama para-dharma.Pavyzdys yra Bahajų tikėjimas, kuris atsirado prieš kelis šimtmečius, ir kuris teigia surinkęs geriausias visų religinių tradicijų puses.

Pasipūtėliai ar žmonės pavydintys Vedų raštams sugalvoja savo religijas, kurios imituoja Vedų mokymą. Nors jų religija yra tik kai kurių Vedų principų kopija, jie laiko save naujos religijos kūrėjais. Tai vadinama upa-dharma. Pavyzdžiai: Ošo, Satja Sai Baba.

Kai įvairūs machinatoriai sukuria religiją naudodamiesi žodžių žaismu, manipuliuodami įvairiomis tiesomis, randamomis standartiniuose šventraščiuose, tai vadinama chala-dharma. Pavyzdys yra budizmas, kuris nori įrodyti, kad žodžiai neturi prasmės, nors nuolat naudojasi žodžių žaismu.

Pretenzinga religinė sistema, kurią sukūrė žmogus, nesugebantis vykdyti savo luomui skirtų pareigų vadinama ābhāsa-dharma. Pavyzdys, Indijos brahmanai, kurie nesilaikydami brahmanams skirtų reikalavimų, nori būti laikomi aukščiausia kasta.

Vienas iš adharmos pavyzdžių yra šiuolaikinis induizmas, kuris kupinas visų penkių adharmos apraiškų. Adharmos pavojus slypi tame, kad jis yra dharmos atspindys, ir neišprusęs ieškotojas gali supainioti jį su dharma.

Varnašrama dharma – tobula visuomenės santvarka

Žodis varnašrama reiškia socialinio ir dvasinio pasiskirstymo sistemą. Kai kurie teoretikai aiškina, kad laikui bėgant visi socialiniai sluoksniai susilies į vieną (proletarų, valstiečių, inteligentų). Visi bus lygūs, visi turės tas pačias teises. Tai visiems gerai žinomas komunizmas. Tačiau jokia socialinė sistema, kuri neatsižvelgia į kiekvieno žmogaus prigimtinius ypatumus, nėra efektyvi. Kiekvienas žmogus yra valdomos tam tikros gunos, kuri apsprendžia, kiek jis yra vertingas visuomenei. Todėl varnašramos sistema kaip tik įveda tokią diferenciaciją.

Krišna sako BG 4.13:

cätur-varëyaà mayä såñöaà

guëa-karma-vibhägaçaù

tasya kartäram api mäà

viddhy akartäram avyayam

Pagal tris materialios gamtos gunas ir su jomis susijusį darbą Aš sukūriau keturis žmonių visuomenės skyrius. Nors Aš esu šios sistemos kūrėjas, žinoki, jog būdamas nekintamas, Aš nieko neveikiu.

Tai yra keturios varnos arba socialiniai sluoksniai buvo sukurti pagal žmogaus savybes ir jo atliekamą darbą, o ne pagal tai, kokioje šeimoje jis gimė.

ŠBh 7.11.35 sako:

Jei žmogus rodo brahmano, kšatrijo, vaišjos arba šudros požymius, kaip buvo anksčiau aprašyta, net jei jis gimė kitoje klasėje, jis turi būti priimamas pagal jo bruožus.

Kartais vakariečiai apie varnašramos sistemą kalba kaip apie primityvią ir neįgyvendinamą. Tačiau jie patys nesusimasto, kaip iš tiesų varnašramos principai persmelkia visą visuomenę. Platonas, kurdamas tobulos visuomenės modelį, nesugalvojo nieko geresnio kaip varnašramą. Kadangi toks yra natūralus žmonių pasiskirstymas: mokytojai, vadovai, verslininkai, darbininkai.

Paskirtis

Skiriamos dvi varnašrama dharmos. Vieni žmonės laikosi šios sistemos siekdami dharmos, arthos, kamos ir mokšos, tai yra materialių žmonių visuomenės poreikių patenkinimo. Kiti laikosi varnašramos sistemos tam, kad patenkintų Krišną. Tai yra vadinama daivi varnašrama arba dieviškoji varnašrama. Iš esmės varnašrama yra karma kandos dalis, kuri siekia materialių poreikių patenkinimo, ir todėl ji nurodo žmogui daugybę taisyklių, draudimų ir pareigų, kurių dabartiniam žmogui praktiškai neįmanoma laikytis. Tie, kurie siekia materialių tikslų, taip pat gali garbinti Dievybes, tačiau tai ne atsidavimo tarnystė. Reikia skirti vaidika viddhi (varnašramos taisyklės) nuo pancaratrika viddhi (atsidavimo taisyklės). Vaišnavai seka pancaratrika viddhi.

Varnašrama dharma pirmiausiai kalba apie kiekvienos socialinės ar dvasinės grupės pareigas. Tai yra būdinga vedinei visuomenei. Ji nekalba apie žmogaus teises, o kalba apie jo pareigas. Taip yra todėl, kad kiekviena būtybė yra sukurta tam tikru tikslu, jei mes atliekame savo pareigas, mes dalyvaujame ištisame kosminiame kūrimo ir palaikymo procese, mes padedame Viešpačiui palaikyti pasaulį. Jei mes nesielgiame pagal savo padėtį, tampame trikdžiais. Tai žinoma nereiškia, kad pasaulis nustos suktis, tačiau kiekvienam mūsų pareiga yra svarbiausia. Pirminė mūsų pareiga yra pareiga prieš Dievą. Tai yra mūsų įgimtoji funkcija. Visos kitos funkcijos ar pareigos yra išorinės, arba susijusios su kūnu arba visuomene. Bet nepaisant to, kadangi gyvename materialiame pasaulyje, šiaip ar taip priedo turime rūpintis savo kūnu ir visuomene. Daivi varnašrama sako, jog visa veikla turi būti nukreipta į Aukščiausiąjį. Tai yra šios veiklos rezultatai turi priklausyti Viešpačiui arba visa veikla turi būti atlikta kaip meditacija į Viešpatį.

ŠBh 1.2.13 sakoma:

ataù pumbhir dvija-çreñöhä

varëäçrama-vibhägaçaù

svanuñöhitasya dharmasya

saàsiddhir hari-toñaëam

“O geriausias iš dukart gimusių, todėl sakoma, kad patenkinti Dievo Asmenį yra aukščiausias tobulumas, kurį tik žmogus gali pasiekti atlikdamas savo pareigas pagal kastą ir ašramą.”

Kitaip sakant, žmogus turi atlikti tas pareigas, kurias jis gavo pagal savo savybes. Atlikdamas savo pareigas kaip meditaciją į Aukščiausiąjį, jis gaus Krišnos malonę. Kol žmogus nepasiekė bhavos (meilės Dievui) pakopos, jis privalo atlikti savo pareigas pagal varną ir ašramą, o taip pat sekti visomis viešai priimtomis elgesio normomis, kol jos neprieštarauja atsidavimo tarnystės taisyklėms. Tai reiškia, kad atsidavusiems, kurie atlieka sadhana bhakti, pati atsidavimo tarnystė ar priklausymas ISKCON’ui nėra pasiteisinimas neatlikti visuomeninių pareigų ar socialinių funkcijų.  Mes turime išlaikyti savo ryšius su tėvais, valdžios atstovais, kitomis socialinėmis grupėms.

Krišna sutvarkė viską tobulai. Kuo labiau mūsų atliekama veikla atitinka mūsų prigimtį, tuo lengviau mums tobulėti Krišnos Sąmonėje.

Višnu purana 3.8.9 sako:

varëäçramäcäravatä

puruñeëa paraù pumän

viñëur ärädhyate panthä

nänyat tat-toña-käraëam

'Žmogus gali garbinti Aukščiausią Dievo Asmenį Višnu tinkamai atlikdamas savo pareigas pagal varną ir ašramą. Nėra kito būdo, kaip patenkinti Dievo Asmenį, nei atliekant savo pareigas.’

Šrila Madhvacarya pateikia tokią nuomonę:

“Žmona apie savo vyrą turi galvoti kaip apie Aukščiausią Viešpatį. Panašiai mokinys turi žiūrėti į savo mokytoją. Šudra turi galvoti apie brahmaną kaip apie Aukščiausią Dievo Asmenį, o tarnas turi žiūrėti į savo šeimininką, kaip į Aukščiausią Dievo Asmenį. Tokiu būdu visi jie tampa Viešpaties atsidavusiais, nes galvoja apie Aukščiausiąjį.

Kastinė sistema

Kalbant apie kastinę visuomenę iš karto iškyla negražus privilegijų klausimas. Induizmas paprastai yra asocijuojamas su kastine sistema, kur brahmanai ir kšatrijai yra privilegijuoti luomai, išnaudojantys kitus.  Žinoma viršūnėje stovi brahmanai, kurie mėgaujasi valdžia, žmonių paklusnumu. Iš tiesų taip ir atsitiko. ŠBh 12 giesmėje sakoma, kad Kali yugoje brahmanais gims demonai. Tokie brahmanai reikalauja sau teisių ir pagarbos, tačiau nenori atlikti tai, kas priskirta brahmanų luomui.

Pareigos

Visi

Šiais principais turi sekti visos žmonės: Teisingumas, gailestingumas, askezė (badavimas tam tikromis mėnesio dienomis), maudytis dukart per dieną, pakantumas, skyrimas tarp gero ir blogo, proto kontrolė, juslių kontrolė, neprievarta, celibatas, labdara, šventraščių studijos, paprastumas, pasitenkinimas, tarnystė šventoms asmenybėms, palaipsnis pasitraukimas nuo bereikalingų darbų, stebėti žmonių visuomenės materialių pastangų tuštumą, išlikti tyliam ir rimtam, vengti nereikalingų pokalbių, tyrinėti kūno ir sielos prigimtį, dalinti maistą visoms gyvoms būtybėms, žiūrėti į visas sielas (ypač žmogaus formoje) kaip į Dievo daleles, klausytis apie Dievo Asmens veiklą ir nurodymus, kalbėti apie Jo veiklą ir pamokymus, visuomet atsiminti Viešpatį, bandyti patarnauti Viešpačiui, garbinti, lenktis, tapti tarnu, draugu ir visiškai pašvęsti save Viešpačiui. Šias trisdešimt savybių reikia įgyti gimus žmogumi. Paprasčiausiai įgijus šias savybes, galima patenkinti Aukščiausią Dievo Asmenį. (ŠBh. 7.11.8-12)

Išskyrus avariniu atveju, žemesni žmonės neturėtų užsiimti aukštesnėmis pareigomis. Žinoma, negandų metu, kiekvienam, išskyrus kšatrijui, leidžiama užsiimti kitų veikla, skirta pragyvenimui.

Dukart gimusieji

Tie, kuriems buvo atlikta garbhadhana ceremonija ir kiti apvalantys ritualai, kartojant vedines mantras be pertraukimo, kurie gavo Viešpaties Brahmos patvirtinimą, vadinami dvidža arba dukart gimusiais. Tokie brahmanai, kšatrijai ir vaišjai, apvalyti šeimos tradicijų  bei savo elgesio, turi garbinti Viešpatį, studijuoti Vedas, dovanoti labdarą. Šioje sistemoje jie turi sekti keturių ašramų principais (brahmačarja, grihastha, vanaprastha ir sanjasa). (ŠBh. 7.11.13)

Tie, kurie gimė brahmanų šeimose, tačiau nesugeba sekti vedų keliamais reikalavimais, vadinami dvidža bandhu - dukart gimusiųjų draugais. Jų nevalia laikyti brahmanais, nors jie save noriai taip vadina. Žmogus, norintis, kad jį laikytų dukart gimusiu, turi rodyti atitinkamas savybes ir užsiimti tinkama veikla.

Brahmanai

Kiekvienas luomas arba varna turi savo pareigas ir iš to išplaukiančias teises. Brahmanai turi gyventi ypatingai švariai ir mokyti kitus, jie negali priklausyti nuo kitų, tai reiškia, kad jie negali imti atlyginimo, tačiau jie gali priimti labdarą, paaukojimus.

Bhagavad Gitos 18.42 kalba apie brahmano prigimtines savybes: ramumas, savitvarda, asketiškumas, švarumas, pakantumas (atlaidumas, nepasidavimas pykčiui), dorumas (paprastumas), žinojimas, išmintis ir religingumas - tai savybės, lemiančios brahmanų veiklą.

ŠBh 7.11.21 šį sarašą praplečia: santošah - pasitenkinimas, daja - gailestis, ačjuta-atmatvam - laikyti save Viešpaties tarnu, satjam - teisingumas.

Brahmanas privalo atlikti veiklą, kuri vadinama šad dharma (šešias pareigas): mokytis ir mokyti kitus, atlikti aukų atnašavimus savo labui ir kitų labui, priimti labdarą ir teikti labdarą.

Mokydamas kitus, skatindamas kitus garbinti Dievybes bei priimdamas labdarą, brahmanas išlaiko save. Tačiau, jei brahmanas nėra tyras, jis negali priimti labdaros, net jei gimė brahmano šeimoje.

Brahmanas negali dėl savo pragyvenimo imtis kokios nors profesijos. Ypatingai šastros draudžia brahmanui tarnauti žemesnėms varnoms (šva vrita). Tokiu atveju jis iškarto tampa šudra.

ŠBh. 7.11.16 leidžia brahmanams kaip alternatyva pragyvenimui taip pat užsiimti vaišjo veikla: žemdirbyste (pramrta), karvių auginimu arba prekyba (satjanrita). Jis taip pat gali gyventi iš to, ką gauna neprašydamas. Jis gali prašyti išmaldos ryžių laukuose (mrita), jis gali rinkti ryžius likusius laukuose (rita), arba jis gali rinkti grūdus maistui šen bei ten grūdų parduotuvėse (amrita). Šia keturių rūšių veikla taip pat leidžiama užsiimti brahmanui. Iš šių keturių kiekviena sekanti veiklos forma yra geresnė. Tai yra geriau yra rinkti grūdus laukuose arba parduotuvėse, neprašant išmaldos.

Kšatrijai

BG 18.43 aprašo kšatrijo savybes: didvyriškumas, jėga, ryžtas, sumanumas, narsa mūšyje, didžiadvasiškumas, sugebėjimas vadovauti.

ŠBh 7.11.22 kšatrijo savybes vardija taip: šaurjam - galia mūšyje, virjam - nenugalimas, dhritih - kantrybė (netgi priešiškose aplinkybėse neprarasti pusiausvyros), tedžah - pergalingumas, tjagah - labdaros teikimas (dosnumas, sugebėjimas lengvai atsižadėti), atma-džajah - sutramdęs kūno poreikius, kšama - atlaidus, brahmanjata - ištikimas brahmaniškiems principams, prasadah - patenkintas bet kokiomis gyvenimo sąlygomis, satjam - teisingas.

Kšatrijas (kaip ir vaišjas) gali mokytis, jis gali atlikti aukų atnašavimus savo labui ir teikti labdarą. Tikras kšatrijas turi turėti bent vieną kaimą, kurį galėtų valdyti arba jis turi būti karys.

ŠBh. 7.11.14 sako, kad kšatrijai negali priimti labdaros, tačiau jie gali atlikti kitas penkias brahmano pareigas. Kšatrija negali imti mokesčių iš brahmanų, tačiau jis gali pragyventi, rinkdamas prekybinius mokesčius, muito mokesčius bei baudas iš kitų savo pavaldinių.

Kšatrijai gali rinkti mokesčius iki 25% nuo pajamų. Tačiau jie privalo saugoti visus gyventojus ir žiūrėti, kad visi, įskaitant brahmanus, atliktų savo pareigas.

Vadovas turėtų būti kšatrijas. Jis turi klausytis brahmano patarimų, tačiau brahmanas turėtų mokyti, o ne pats viską daryti.

Vaišjai

Vaišjai užsiima verslu ir maitina visą visuomenę.

BG 18.44. sako, kad žemdirbystė, karvių globa, prekyba - tai veikla, savybinga vaišjų prigimčiai.

ŠBh 7.11.23 sako: atsidavimas pusdieviams, guru bei Aukščiausiam Viešpačiui, Višnu, pastangos sekti religiniais principais (dharma, artha, kama), tikėjimas dvasiniu mokytoju ir šventraščiais, bei pastangos uždirbti pinigus panaudojant savo sugebėjimus, tai yra vaišjos požymiai.

Vaišyos visuomet turėtų sekti brahmanų nurodymais ir atlikti savo pareigas.

Šudros

ŠBh 7.11.24 sako: paklusimas aukštesnėms klasėms (brahmanams, kšatrijams ir vaišjoms), švara, nedviveidiškumas, tarnystė savo šeimininkui, aukų atnašavimas nekartojant mantrų, nevogimas, tiesos sakymas, brahmanų bei karvių apsauga - tai yra šudros požymiai.

Paprastai galima pastebėti, kad darbininkai arba tarnai mėgsta vogti. Pirmos klasės tarnas yra tas, kuris nevagia, jis yra švarus ir niekuomet nemeluoja. Šudra, kartu su savo šeimininku gali lankytis aukų atnašavimo ceremonijose, tačiau jis neturi kartoti vedinių mantrų, kadangi tol, kol jis nepasiekė brahmanų ar kšatrijų tyrumo standartų, jo kartojamos mantros neduos rezultato.

Šudros tarnauja aukštesnėms klasėms, tačiau yra visiškai išlaikomi. Prie šudrų priskiriami taip pat įvairūs amatininkai, menininkai, muzikantai. Visi atlikdami savo pareigas pirmiausia vadovaujasi šastrų nurodymais. Tokiu būdu tai ne išnaudojimo, o bendradarbiavimo sistema. Kiekvienas tarnauja Krišnai pagal savo sugebėjimus.

Anapus varnų

Vedinėje visuomenėje taip pat buvo ir tie žmonės, kurie priklausė mišrioms varnoms arba išėjo anapus varnašramos ribų. Jie nepakluso Vedų principams ir nesilaikė jokių vedinių taisyklių. Tačiau tokie žmonės seka savo paveldimais papročiais ir užsiima savo paveldima veikla tokia kaip kirpėjai, skalbėjai, etc. Tokie žmonės gali nesilaikyti reguliuojančių principų, tačiau pagal jų papročius tokia veikla nelaikoma nuodėminga, kadangi jie gimė žemesnėse šeimose. Ir vis dėlto, jei jie atlieka savo pareigas pagal paveldimas tradicijas, jie palaipsniui apsivalo, net jei tos pareigos nenurodomos Vedose. Išminčiai teigia, kad pareigų atlikimas pagal savo materialią prigimtį visuomet buvo palankus įvairiausiems žmonių sluoksniams. Tai, kas dukart gimusiam laikoma nuodėminga ir veda jį į pragarą, šunėdžiui gali būti visiškai įprasta ir nevesti jo į pragarą, kadangi jo padėtis ir jo pareigos kitos. Lygiai kaip plėšrūnai gali žudyti kitus žvėris maistui ir tai nelaikoma nuodėminga, taip ir nekilmingiems žmonėms galioja kiti principai nei civilizuotiems. Vis dėlto, jei tokie žmonės elgiasi pagal savo padėtį ir profesiją, palaipsniui jie pasiekia niškamos (laisvė nuo materialių troškimų) pakopą. Jei žemdirbystės laukas kultivuojamas vėl ir vėl, jo produktyvumas silpnėja. Ir lygiai taip pat keli ghi lašai neužgesins ugnies, nors didelis ghi kiekis gali, taip ir pernelyg stiprus geismingų norų patenkinimas užgesina tokius troškimus visiškai. Kai žemos kilmės žmonės užsiima nuodėminga veikla iki visiškos pilnatvės, jie turi šansą persisotinti šia veikla ir apsivalyti. (ŠBh 7.11.30-34).

Ašramai

Bendri principai

Prabhupada sakė, kad pirma reikia sukurti varnas, o po to ašramus, arba dvasinio gyvenimo skyrius. Kadangi žmonės priklauso įvairioms gunoms, tai ir dvasinė praktika, kuria jie užsiima yra skirtinga. Pagal vedinę sistemą, brahmanai turėjo pereiti per keturias gyvenimo pakopas: brahmačarja, grihastha, vanaprastha ir sanjasa. Kšatrijams buvo skirtos trys pirmos pakopos. Jiems nerekomenduojama priimti sanjasą. Vaišjai neturėtų priimti vanaprasthos. Jie gali religingai gyventi namuose iki gyvenimo galo. Na o šudroms galiojo tik vienas ašramas. Jiems nebuvo poreikio mokytis gurukuloje. Tai ko reikia šudrai jis gali išmokti šeimoje arba tarnaudamas savo šeimininkui. Tokiu būdu, kai visuomenėje yra tinkama socialinė struktūra, dvasinis tobulėjimas taip pat atitinka žmogaus savybes ir todėl yra pakankamai lengvas kiekvienam.

Aukštesni luomai privalėjo leisti savo vaikus į mokyklas, kur jie gyveno kaip brahmačiariai - mokiniai, besilaikantys celibato, po to, sulaukę 20-25 metų amžiaus jie galėjo vesti, o sulaukus 40-50 metų palikti šeimą ir vaikus ir eiti gyventi į mišką. Jie buvo vadinami vanaprastha (miško gyventojas). Vanaprasthos privalėjo atlikti askezes ir įveikti potraukį malonumams. Sulaukus paskutinės gyvenimo stadijos žmogus priimdavo sanjasą - atsižadėjusį gyvenimo statusą. Toks žmogus negalėjo turėti savo nuosavybės, pats gaminti sau maistą ant ugnies. Jis turėjo studijuoti šventraščius, keliauti ir mokyti žmones. Sakoma, kad tikras sanjasis neapsistodavo grihasthų namuose ilgiau, nei reikia pamelžti karvę.

Iš visų keturių dvasinio gyvenimo sluoksnių, tik grihasthoms buvo leidžiamas ribotas juslinis pasitenkinimas. Tačiau tai taip pat reiškė, kad grihastha išlaiko šeimą ir visus kitus sluoksnius: brahmačiarius, vanaprasthas bei sanyasius.

Brahmačari

ŠBh 7.12.1-6 teigia: Mokinys turi praktikuotis visiškai kontroliuodamas savo jusles. Jis turi būti paklusnus ir jausti tvirtą draugystę savo dvasiniam mokytojui. Davęs didelius įžadus, jis turi gyventi guru-kuloje, vien tik dvasinio mokytojo labui.

Dienos ir nakties sandūrose, būtent anksti ryte ir vakare jis turi visiškai pasinerti į apmąstymus apie dvasinį mokytoją, ugnį, saulės dievą ir Viešpatį Višnu, ir, kartodamas Gayatri mantrą, turi garbinti juos.

Pakviestas dvasinio mokytojo, mokinys turi reguliariai studijuoti vedines mantras. Kasdieną, prieš pradėdamas savo studijas ir jas pabaigęs, mokinys turi pagarbiai nusilenkti savo dvasiniam mokytojui.

Laikydamas rankoje kušos žolę, brahmačiaris turi dėvėti elnio kailio drabužius bei šiaudinį diržą. Jo plaukai susivėlę, jis turi lazdą ir vandens puodynę. Jis pasipuošęs šventa virvele, kaip rekomenduoja šastros.

Brahmačiaris ryte ir vakare  privalo eiti rinkti išmaldos, ir viską, ką surenka, jis turi pasiūlyti savo dvasiniam mokytojui. Jis turi valgyti tik tuomet, kai dvasinis mokytojas jam nurodo, o jei mokytojas neduoda tokio nurodymo, kartais jam gali tekti badauti.

Brahmačiaris turi gerai elgtis, būti mandagus ir neturi valgyti ar kaupti daugiau nei yra būtina. Jis visuomet turi būti judrus bei patyręs, visiškai tikėti dvasinio mokytojo nurodymais ir šastra. Visiškai suvaldęs savo jusles, jis turi bendrauti tik tiek, kiek būtina su moterimis ir tais, kurie valdomi moterų.

Brahmačiariai ir grihasthos, davę celibato įžadus, neturėtų daryti tokių dalykų kaip: ryškinti akis, masažuoti galvą aliejumi, masažuoti kūną rankomis, žiūrėti į moteris ar piešti moters paveikslus, valgyti mėsą, gerti vyną, puošti kūną gėlių girliandomis, tepti kūną kvepalais. Šių dalykų reikia atsisakyti. (ŠBh 7.12.12) (Griežti standartai!)

Grihastha

Visos taisyklės ir apribojimai vienodai tinka šeimos žmogui ir sanjasiui, žmogui atsižadėjusiam materialaus gyvenimo. Tačiau grihasthai duodamas dvasinio mokytojo leidimas užsiimti lytiniais santykiais palankiu vaiko pradėjimui metu. (ŠBh 7.12.11)

Grihasthos pareiga – uždirbti pinigus ir išlaikyti brahmačiarius, vanaprasthas ir sanjasius.

Vanaprastha

Teisingai sekdamas taisyklėmis ir nurodymais, skirtais vanaprasthoms, žmogus gali lengvai pasikelti į aukštesnes Maharlokos planetines sistemas.

Vanaprastha negali valgyti grūdų, išaugusių suartame lauke. Jis negali valgyti grūdų, užaugusių neartame lauke, tačiau kurie dar neprinokę. Vanaprastha negali valgyti grūdų, kurie virti su ugnimi. Iš tiesų, jis gali valgyti tik vaisius, prisirpusius saulėje šviesoje. (ŠBh 7.12.18)

Iš vaisių ir grūdų, išaugusių natūraliai, vanaprastha turi daryti bandeles, kurias atnašauja Aukščiausiajam. Kai jis gauna naujų grūdų, jis turi atsisakyti senų atsargų.

Vanaprastha turi pasistatyti sau šiaudinį namelį, arba pasislėpti kalno oloje tik tam, kad galėtų išsaugoti šventą ugnį. Tačiau pats asmeniškai jis turi mokytis pakęsti sniegą ir vėją, ugnį, lietų ir saulės kaitrą.

Vanaprastha nešukuoja plaukų ir nekerpa barzdos, plaukų ant kūno ir galvos, nagų. Jis nevalo savo kūno nuo purvo. Jis privalo turėti puodelį vandeniui, elnio kailį ir lazdą, taip pat privalo dėvėti medžio žievės drabužį, ir nešioti ugnies spalvos apdarus.

Tokiu būdu, labai susimąstęs, vanaprastha gali praleisti miške 12 metų ar 8 metus, ar 4 metus, ar 2 metus arba bent metus. Jis turi elgtis taip, kad pernelyg didelės askezės nesukeltų jam problemų.

Kai jis dėl senatvės nebegali atlikti priskirtų jam dvasinio tobulėjimo pareigų, arba studijuoti Vedų, jis privalo praktikuoti badavimą, nevalgydamas jokio maisto. Tada palaipsniui jis turi sulieti savo kūną su materialiais elementais ir tokiu būdu palikti kūną.

Sanjasi

Sanjasi reiškia – tas, kuris atmetė arba paliko. Tai yra žmogus, kuris visiškai atsižadėjo materialaus gyvenimo ir tapo keliaujančiu asketu. Sanjasi laikomas natūraliu visuomenės mokytoju, nes jis nebeturi jokių materialių prisirišimų. Paprastai sanjasa yra paskutinė žmogaus gyvenimo pakopa, po to kai jis paliko šeimą ir nutraukė visus ryšius su visuomene. Kai žmogus priima sanjasą, jo žmona formaliai tampa našle. Sanyasis duoda amžinos vienuolystės įžadus. Jis net negali pasilikti su moterimis vienumoje.

Varnašrama dharma ir ISKCON

Šrila Prabhupada sakė, kad ISKCON yra brahmaniškas judėjimas ir jo tikslas - sukurti visuomenėje brahmanų sluoksnį. Tiktai tada visi kiti sluoksniai galės tinkamai funkcionuoti. Rig Veda pateikia palyginimą, kad brahmanai yra virat purušos - visatos pavidalo - galva, kšatrijai - rankos, vaišjai - tai liemuo, o šudros - kojos. Nors organizmui visos kūno dalys reikalingos, tačiau galvos funkcija - koordinuoti visų darbą.

Šri Čaitanya Mahaprabhu kalbėdamas su Ramananda Rajumi atmetė varnašramos sistemą, kaip priemonę pasiekti Krišną. Bet jis nepaneigė pačios sistemos. Jis sakė, kad kokioje padėtyje tu bebūtum, tu turi atlikti savo pareigas ir svarbiausia: kreiptis į dvasinį mokytoją ir iš jo išmokti apie bhakti jogą. Dar Šri Čaitanyos laikais atsidavusieji darydavo savo darbus, o vakarais susirinkdavo namuose ir darydavo kirtanus. Skaitant Čaitanya Čaritamrita visiškai nekyla įspūdis, jog visi Čaitanjos palydovai gyveno šventyklose.  Ne, tai buvo dažniausiai šeimos žmonės, kaip Murari Gupta, Nitjananda Prabhu, Šivananda Sena, Pundarika Vidyaniddhi etc.

Kalbėti apie tai, kokį ryšį su varnašrama dharma turi ISKCON, yra sudėtingiau, kadangi mes gyvename visuomenėje, kur visi vaidmenys yra susipainioję. Moterys čia priverstos pačios kovoti už būvį, todėl jos nėra tik namų šeimininkės. Vyrai užsiima nuodėminga veikla, kad išlaikytų savo šeimas etc. Mes visi tam tikra prasme priklausome mišriai varnai. Mūsų visuomenėje praktiškai nėra jokios varnos išskyrus galbūt šudrų varną.  Brahmanas šiomis dienomis priverstas dirbti, kad galėtų išsilaikyti, o šudros tampa valdininkais. Kapitalistinėje visuomenėje, kur vyrauja piniginis mentalitetas, viešpatauja vaišjai, tačiau jie viską, netgi dvasinius dalykus yra linkę nupirkti už pinigus. Kšatrijų beveik nėra, arba jie priklauso nusikaltėliškoms struktūroms. Taigi ISKCON’ui teks daug paplušėti, kol išaugs atskiri luomai.

Kartais brahmanai Indijoje peikia ISKCON, kad čia vakariečiai inicijuojami brahmanais. Tačiau ŠBh. 7.11.17 teigia, kad avariniu atveju netgi žemesnių klasių žmonės gali imtis brahmanų veiklos. Mes matome, kad šiuolaikinėje visuomenėje kaip tik tokia avarinė situacija. Dvasinė kultūra visiškai sugriuvusi ir visuomenėje vyrauja chaosas.

Dabar ISKCON’e brahmanai dažniausiai tie, kurie gyvena šventykloje arba vienaip ar kitaip pajėgia išlaikyti save pamokslaudami. Šiuolaikinėje visuomenėje tai labai sunku, todėl netgi dauguma atsidavusių, linkusių į studijas yra priversti ieškotis darbo. Brahmanais dar vadinami tie, kurie gavo antrąją arba brahmanišką iniciaciją.

Kšatrijai: ISKCON’e dar dažniausiai neranda savo vietos. Tai veržlūs žmonės, kurie pasiruošę kovoti už teisybę, atstovėti kieno nors interesus jėga ar intelektu. Jie tampa menedžeriais, arba apsaugos darbuotojais.

Vaišjų luomas pas mus taip pat dar nesusiformavę, nors šis sluoksnis pradėjo labai sparčiai vystytis. Vaišjai aprūpina ir išlaiko šventyklas. Jie užsiima verslu ir žemdirbyste.

Šudrų pašaukimas - tai fizinis darbas ir tarnavimas kitiems. Kol kas šudrų mūsų visuomenėje daugiausia. Kadangi dauguma iš mūsų pradžioje nesame kvalifikuoti užsiimti dvasine veikla ir vienaip ar kitaip neradome savo vietos materialiame gyvenime, mes būtume priskiriami šudroms. Manu samhita sako, kad Kali jugoje kiekvienas gimsta šudra. Tačiau apsivalę, mes galime tapti dvidža - dukart gimusiais. Studijuodami šventraščius galime tapti vipra (išmanančiais), o atsidavę Aukščiausiajam ir Jį suvokę tampame brahmanais. Tokiu būdu kelias neuždarytas niekam. Būti šudra Vedų visuomenėje visiškai nėra pažeminimas ar vergystė. Žmogus dažnai pats nori būti vadovaujamas arba jis turi būti prižiūrimas. Tokie žmonės gali būti visiškai pareigingi ir tinkamai atlikti savo pareigas, tačiau jie nėra pakankamai gabūs mokyti kitus ar vadovauti.

Prabhupada sakė, kad brahmanų sluoksnį mes sukursime kartodami šventą vardą. Tačiau iš tiesų ir kiti sluoksniai bus sukurti taip pat. Tie, kurie negalės taip griežtai sekti švaros ar dvasinio gyvenimo taisyklėmis, jie taps kšatrijais, vaišjais ir šudromis. Prabhupada norėjo, kad visi ISKCON’e laikytųsi reguliuojančių principų, kartotų 16 ratų maha mantros, tačiau praktiškai mes matome, kad vieniems tai sekasi lengviau, kitiems sunkiau. Visuomet ir ISKCON’e bus žmonių, kurie linkę laužyti reguliuojančius principus arba užsiimti žemesne veikla. Tokie žmonės turės būti vadovaujami kitų ir jie suformuos šudrų klasę. Tačiau Daivi Varnašramos atveju, tai visiškai nėra žmogaus pasmerkimas. Jei žmogus išsiugdo skonį aukštesnės rūšies veiklai, ir gali tą veiklą atlikti stabiliai, jis gali būti laikomas brahmanu.

KLAUSIMAI:

  1. Išvardinti eilės tvarka sanskritu keturias varnas ir jas apibūdinti.
  2. Išvardinti ir apibūdinti keturis ašramus.
  3. Paaiškinkite skirtumą tarp kastų sistemos ir varnašrama dharmos.
  4. Pacituokite posmą iš Bhagavad Gitos 4.13
  5. Ar kiekvienas privalo tapti sanjasiu? Kodėl?
  6. Ar įmanoma jūsų požiūriu įdiegti Varnašramos sistemą šiuolaikinėje visuomenėje?