VYRAI IR MOTERYS VEDŲ KULTŪROJE

Ar visi Vedų teiginiai absoliutūs?

Kaip buvo minėta anksčiau, kiekvienas realiai egzistuojantis objektas (vastu) turi savo neatsiejamą funkciją (dharmą). Kai objektas yra natūralioje sau aplinkoje, jis apreiškia natūralias savo savybes ir atlieka savo funkcijas, kurios atitinka jo tikrąją prigimtį. Tai vadinama nitya dharma. Kai objektas pakliūna į nenatūralias sąlygas, jo funkcijos taip pat pasikeičia. Tai vadinama naimittika dharma. Gyvosios būtybės natūrali funkcija yra tarnauti Dievui, o kai gyvoji būtybė pakliūna į materialų pasaulį, jos funkcija pasikeičia ir ji atlieka daugybę kitų funkcijų. Tuomet jos funkcijas apibrėžia įvairūs įvardijimai, tokie kaip vyras, moteris, induistas, krikščionis, lietuvis, rusas ir t.t. Kadangi sąlygotos sielos negali gyventi be tokių įvardijimų, Vedos aprašo įvairias dharmas, priklausomai nuo sielos kūniško įvardijimo. Kadangi kūnai pastoviai keičiasi, šios dharmos negali būti laikomos amžinomis ir nekintančiomis. Vedos pateikia dviejų rūšių nurodymus visoms gyvoms esybėms: amžinus ir laikinus. Laikini nurodymai priklauso nuo kūno, socialinės ir dvasinės padėties, nuo laiko, tradicijų ir tuometinės kultūros. Todėl, jei amžinus Vedų nurodymus turėtume pripažinti neabejodami jais, į laikinus nurodymus turime žiūrėti atsargiai. Pats Krišna įspėja Ardžuną aklai nesekti gėlėtais Vedų pažadais, vedančiais į rojų. Čaitanja Mahaprabhu atmetė varnašramos modelį, kurį siūlo Vedos kaip pagrindinį būdą patenkinti Višnu.

Lygiai taip pat atsargiai reikia priimti Vedų nurodymus aprašančius vyro ir moters padėtį visuomenėje, nes vyras ir moteris taip pat yra laikini įvardijimai. Jie ypatingai jautrūs kultūrinei situacijai. Tai kas galiojo prieš tūkstančius metų, gali nebūti taip lengvai pritaikoma šiomis dienomis. Vienas pavyzdys: Vedose moterys dažnai aprašomos kaip žemesnio intelekto, nesugebančios savimi pasirūpinti. Jei tai būtų amžina padėtis, matytume, kad nei viena moteris negali savimi pasirūpinti ir visos jos kvailos. Jei matome priešingai, galime suprasti, kad šis teiginys nėra absoliutus. Paaiškinimas paprastas: Senovės Indijoje moterys negaudavo išsilavinimo, jos prižiūrėdavo namus ir vaikus. Žmogaus intelektas tiesiogiai priklauso nuo jo išsilavinimo. Šiomis dienomis, daugumos moterų išsilavinimas didesnis nei vyrų, todėl pastebime, kad dažnai jos būna protingesnės už vyrus ir puikiai sugeba savimi pasirūpinti.

Sielos prigimtis

Atmetus materialius įvardijimus ir nagrinėdami sielos prigimtį, kuri pateikiama amžinuosiuose Vedų nurodymus, pastebėsime, kad gyvosios būtybės prigimtis yra moteriška. Tai anaiptol nereiškia, kad dvasiniame pasaulyje visi yra moterys. Tai reiškia, kad visos džīvos yra Krišnos aukštesnioji energija – para prakriti, t.y. moteriška giminė. Nors dvasiniame pasaulyje apstu vyrų – Nanda Maharadža, Krišnos draugai piemenukai – visus juos su Krišna sieja santykis, grindžiamas rati – potraukiu, kurį moteris jaučia vyrui. Visos transcendentinės rasos yra persmelktos šitos egzistencinės meilės Krišnai, kuri yra moteriškos prigimties. Iš esmės, Krišna yra vienintelis vyras, o visos gyvos būtybės yra tik Krišnos moteriškoji pusė, skirta suteikti Jam džiaugsmo.

Dideliems vyriškumo gerbėjams galime pridurti, kad geriausi Krišnos tarnai yra gopės, moterys, tarp kurių geriausia yra Radha. Krišnos sąmonės judėjime, kiekvienas bhaktas stengiasi išsiugdyti būtent tokią tarnystės nuotaiką, kurią turi Šri Radha. Net Pats Krišna lenkiasi savo energijai Radhai. Sėkmės deivė Lakšmi taip pat moteris.

Lytis ir dvasinės galimybės

„Moterys pačios turi peržengti kūnišką gyvenimo sampratą ir išsivaduoti iš pasaulietinių, socialinių, seksualinių žiurkių lenktynių. Ir žinoma vyrai taip pat turi pakylėti savo sąmonę. Dvasinė sąmonė prasideda nuo suvokimo, kad jis nėra materialus kūnas, o amžina dvasinė siela ir įvardijimai tokie kaip „vyras“ ir „moteris“ nurodo tik į materialų kūną. Taigi, galiausiai jie nieko bendro neturi su siela ar savo esme.“  (Sitarani, 1982:11–2)

Moterims, dėka socialinių ir kultūrinių sąlygų Indijos ir Vakarų visuomenėse, lengviau praktikuoti tarnystės ir atsidavimo nuotaiką, nors ši nuotaika rekomenduojama visiems. Tačiau daugeliui vyrų ir kai kurioms moterims sunku atsiduoti dvasiniam mokytojui. ISKCON istorijoje vyko daugybė mūšių dėl būtinybės tarnauti Dievui per Jo atstovą – guru. Daugeliui moterų vis dėlto priimti šį filosofinį aspektą ir jo praktines pasekmes visiškai nebuvo sunku. Natūralu, kad daliai moterų, kurioms taip pat patinka Krišna, idėja apie nuolankų paklusimą pradžioje atrodė abejotina, nes tai primindavo joms apie priespaudą, iš kurios visos intelektualios moterys bando išsivaduoti. Tačiau joms reikėtų pažymėti, kad egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp materialaus paklusnumo, vedančio į priespaudą, ir dvasinio paklusnumo, vedančio link išsivadavimo.

 

Vyriškas ir moteriškas pradas

Vakarų filosofijoje ir pasaulėžiūroje

Atsikirtumo problema ir bandymai ją spręsti

Erikas Frommas savo knygoje „Menas mylėti“ taip kalba apie didžiausią žmonijos problemą, kuri taip pat susijusi su lyčių problema:

„Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Sis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtam reiškia būti atkirstam, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojime apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo „gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t. y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad „jie yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti). Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, - tai yra gėdos pagrindas. O kartu ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vis tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug -žmonių istorija yra jų metraštis - jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija - tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.“

 

Asmens samprata

Lytis ir lytiškumas

Antanas Paškus – psichologijos profesorius taip apibūdina lytiškumą:

Psichologinis lytiškumas, arba psicholytiškumas, yra lyties pasireiškimas psichikoje. Galėtume sakyti, kad psicholytiš­kumas yra „seksualizuota" sąmonė. Šis lytiškumas apima tris tarp savęs glaudžiai susijusius elementus: pagrindinį lyties tapatumą, lytinio vaidmens tapatumą ir psichoseksualinę orientaciją, arba polinkį. Visi šie elementai įgyjami per pa­tirtį, nors jų šaknys eina iš pačios žmogaus prigimties arba, biologiškai kalbant, iš genų.

Pagrindinis lyties tapatumas yra individo įsitikinimas: „aš esu vyras", „aš esu moteris". Toks „apsisprendimas" pradeda kristalizuotis antraisiais gyvenimo metais. Tuomet, apie 18-ąjį mėnesį, sakoma,- prasideda vaiko psichologi­nis gimimas, atsiskyrimas nuo simbiotinių ryšių su motina. Vaikas pereina iš pirminio simbiotinio, palaimingo susilie­jimo su motina į savojo „aš" pajautą. Tačiau pusantrų metų amžiuje atsiskyrimas dar nėra visiškas. Dar vyksta sankir-tis, priešingų poreikių susidūrimas: atsiranda poreikis skirtis ir poreikis pasilikti vienovėje su motina. Sulaukus trejų me­tų, paprastai konfliktas baigiasi aiškia individualybe. Taip trečiaisiais gyvenimo metais išryškėja pagrindinis lyties ta­patumas. Tiesa, vėlesni įvykiai vaiko gyvenime dėl jo lytinio tapatumo gali sukelti abejonių.

Lytinio vaidmens tapatumas yra kiek kitoks nei pagrin­dinis lytinis tapatumas. Tai įsitikinimas, kad esu „vyriškas" ar esu „moteriška". Individas pamažu įsitikina, kad jis ar ji atitinka aplinkoje vyraujančias lytinio vaidmens normas. Arba jis ar ji jaučia, kad šiuo atžvilgiu apvilia aplinkos lūkes­čius. Sis lytinis tapatumas gali įvairuoti gana plačiai ir nepa­žeisti nei esminio-centrinio lyties tapatumo, nei seksualinės orientacijos kryptingumo. Juk skirtingose kultūrose, aplinkoje individo „vyriškumas" ar „moteriškumas" gali būti skirtingas.

Žodžiu, lytinio vaidmens tapatumas yra besikeičiantis savinimasis (perėmimas) tam tikroje aplinkoje (pvz., šeimo­je) priimto sekso vaidmens. Vienoje aplinkoje tas pats elge­sys gali būti laikomas vyrišku, kitoje - moterišku. Be abejo, stereotipinė pažiūra į lyčių vaidmenį puoselėjo ir puoselėja vyriškumo ir moteriškumo karikatūras. Tačiau toji visuo­menė, kuri visiškai garantuoja skirtumus lyčių vaidmenyse, iškraipo antrinius papildomus lyčių bruožus. „Vienaseksis (angl. unisex) požiūris aptemdo lyties skirtumus ir apsunkina abiem lytims susidaryti aiškų lytinio vaidmens tapatumą",-pabrėžia profesorius Jeffrey Keefe.

Pagaliau trečiasis psichoseksualumo komponentas yra ly­tinė orientacija - erotinis potraukis į priešingą lytį, į tą pa­čią lytį ar į abi lytis. Šis elementas ir nustato, ar asmuo yra heteroseksualas ar homoseksualas. Kai kurie lytinio tapa­tumo žinovai mano, kad, pvz., homoseksualaus potraukio šaknys siekia antruosius ir trečiuosius gyvenimo metus, kai individualizacijos laiku motinos ir vaiko santykiai buvo su­drumsti.

Indijos Vedose

Posmas iš Šrimad Bhagavatam 6.18.30, aprašo kodėl Brahma sukūrė moteris:

vilokyaikänta-bhütäni

bhütäny ädau prajäpatiù

striyaà cakre sva-dehärdhaà

yayä puàsäà matir håtä

 

Kūrimo pradžioje, visų gyvų būtybių visatoje protėvis Viešpats Brahma matė, kad visos gyvos būtybės visatoje buvo neprisirišusios. Tam, kad padidintų gyventojų skaičių, iš geresnės vyro kūno pusės jis sukūrė moterį, kadangi jos elgesys pasiglemžia vyro intelektą.

Tačiau, Brahma nėra išradėjas. Jis neišrado moters, norėdamas suklaidinti gyvąsias būtybes. Greičiau, jis panaudojo principą, kuris glūdi viso pasaulio sandaroje ir kuris persmelkia taip pat ir dvasinį pasaulį: vyriškumo ir moteriškumo principą. Absoliuti Tiesa aprašoma Vedose kaip amžinai esantys kartu Pirmasis Vyras Krišna ir Pirmoji Moteris Radha. Jie yra viena būtybė, bet tam, kad patirtų rasą – transcendentinį skonį, Jie nuo neatmenamų laikų padalino save į du Asmenis.

Pats savaime skirstymas į vyrus ir moteris nėra blogas, nes šis suskirstymas galioja ir dvasiniame pasaulyje. Šiame pasaulyje, neteisingai panaudotas vyriškumo ir moteriškumo principas tapo sukaustymo ir iliuzijos priežastimi gyvosioms būtybėms.

Visose dvasinėse kultūrose galime atrasti simbolius, nurodančius harmoniją tarp vyriško ir moteriško prado. Pabrėžiame, kad šie du pradai yra tarpusavyje lygiaverčiai ir sumenkinus bet kurį iš šių pradų, harmonija pažeidžiama.

„Brahma samhita“ teigia, kad visas kosmosas atsirado kaip meilės žaidimas, kuriame dalyvauja Aukščiausi dvasinio ir materialaus pasaulio Viešpačiai. Viešpats Višnu pasinėręs į meilės žaidimus su deive Rāmā, savo vidine energija, sviedžia žvilgsnį į materialią gamtą. Jo žvilgsnis – tai vyriškumo simbolis – didysis pasaulio Tėvas – Šambhu, o materiali gamta – tai pradžia, iš kurios gimsta visos būtybės – motinos įsčios. Krišna yra tėvas, prakriti yra motina.

Aukščiau cituotas posmas iš Šrimad Bhagavatam 6.18.30 nenurodo, kad pirmosios būtybės buvo vyrai. Greičiau dživa yra moteriškos prigimties, bet užsinorėjusi tapti puruša – besimėgaujančiu, nepastebimai apsimetė vyru. Tokiam „vyrui“ reikalinga moteris, ir todėl nuo neatmenamų laikų dživos keičia savo padėtį iš vienos į kitą. Moteris, prisirišusi prie vyro kitą gyvenimą gauna vyro kūną ir atvirkščiai.

Ar moterys lygios su vyrais?

Ankstesnis posmas  teigia, jog moters funkcija yra suvilioti vyro protą. Ilgą laiką ir netgi šiomis dienomis manoma, kad induizmas laiko moterį žemesnės prigimties ir netinkama dvasinei praktikai. Ši nuomonė rodo visišką neišmanymą apie tai, ką šiuo klausimu kalba Vedos.

Natūralu, kad vyro ir moters prigimtis visiškai skiriasi. Skiriasi kūnai, psichika. Tai suformuoja skirtingas pareigas vyrui ir moteriai. Vyro pareigas suformuoja varnašramos principai, tai yra priklausomybė atitinkamam socialiniams ar dvasiniam sluoksniui. Kadangi moteris dėl savo konstitucijos dažniausiai yra nepajėgi (arba bent buvo) įsitvirtinti visuomenėje ir savarankiškai siekti gyvenimo tikslo, Vedos nesiūlo moterims atskirų pareigų varnašramos sistemoje. Moters luomą apsprendžia jos tėvų arba vyro padėtis. Žinoma, egzistavo tam tikros taisyklės, kurios neleido vyrams vesti žmonos iš aukštesnės kastos (pratiloma). Tačiau niekas niekuomet nesakydavo ir dabar nesako moteris brahmanas, moteris kšatrijas, moteris vaišijas, nes pati moteris šiais dalykais niekuomet neužsiima. Visuomet sakoma: brahmano žmona, kšatrijo žmona, vaišijo žmona. Tačiau tai nereiškia, kad visos moterys yra vienodos. Moteris, užaugusi brahmano šeimoje, turėdavo brahmaniškų savybių, polinkį į švarą, į studijas. Tokia moteris buvo gera pagalbininkė savo vyrui, atliekančiam įvairius ritualus. Brahmaniškų savybių moteris savo namuose galėjo garbinti Dievybes. Atitinkamai kšatrijo duktė, turėjusi kšatrijo savybių, padėdavo savo vyrui tvarkyti ūkio reikalus. Tokia buvo Draupadi, Pandavų žmona, kuri tvarkė visus didžiulių rūmų finansinius ir administracinius klausimus. Vaišijo duktė buvo gabi prižiūrėti karves, gaminti sviestą ir jogurtą, etc. Tačiau bendru atveju, visos šios pareigos buvo susijusios su namais, o ne su visuomene.

Vakariečių požiūriu tai skamba žeminančiai: tarsi moteris neturi savaiminės vertės. Tačiau tai tik eksploatacinės visuomenės požiūris. Iš tiesų, moteris labiausiai nuvertinama būtent Vakarų pasaulyje, nes jai primetamas tas pats veikimo modelis, kurį sugalvojo vyrai, ir sugalvojo sau. Į moterį žiūrima ne kaip į savaiminę vertybę, o kaip į pasitenkinimo įrankį.  Dažnai net atsidavusieji, nusivylę savo karminiu vedybiniu gyvenimu, šią niekinančią moteris sampratą atsineša į ISKCON’ą, paremdami ją gausybe citatų iš Prabhupados knygų.

Šrimad Bhagavatam 7.12.9 sakoma: “moteris lyginama su ugnimi, o vyras lyginamas su sviesto puodyne. Todėl vyras nuošalioje vietoje turėtų vengti bendravimo netgi su savo dukterimi. Panašiai, jis turėtų vengti bendravimo su kitomis moterimis. Su moterimis reikia bendrauti tik svarbiu reikalu ir ne kitaip.”

Ši frazė yra labai teisinga, tačiau iš tiesų, mes esame priversti gyventi ar būti šalia vienas kito. Ypatingai šeimoje. Todėl iš tiesų, mums reikia mokytis meno, kaip laikyti sviestą šalia ugnies, ir neleisti jam ištirpti.  Tai ypač praverčia šeimoje.

Dažnai yra sakoma, kad moteris yra Maya vyrui. Tačiau Prabhupada dažnai sako ir atvirkščiai, kad moteriai vyras yra Maya, iliuzija.

Feministės mano, kad moterys turi būti lygios su vyrais. Tačiau ši lygybė pasireiškia galimybe siekti tokios pat karjeros kaip vyrai. Kadangi karjeroje visuomet vyrauja kova, o moterys yra silpnesnės nei vyrai, jos iš tiesų reikalauja sau didesnių galimybių nei vyrai. Tai yra jos reikalauja, kad kovoje už būtį vyrai jų nesuvalgytų, kaip suvalgo vieni kitus.

Šis feminisčių požiūris yra visiškai klaidingas. Jis atsiradęs dėl tūkstantmečius trukusio moterų išnaudojimo ir niekinamo požiūrio į moteris.

Iš tiesų vyro ir moters pareigos visiškai skiriasi, todėl kalbėti apie lygybę atliekant pareigas yra kvaila. Vyro pareiga - rūpintis visuomenės gerove varnašramos sistemoje, rūpintis šeimos gerove, rūpintis žmona. Vyro pareiga - patenkinti žmoną taip, kad ji jaustųsi saugi, mylima, turėtų pakankamai papuošalų ir puošnių drabužių. Tokiu būdu moteriai nereikia dėl viso to kovoti ir rūpintis. Idealus vyras yra tas, kuris gali visuomet patenkinti savo moterį. Sakoma, kad patenkinti moterį yra sunkiau nei Krišną, bet tai būtina daryti. Net Viešpats Ramačiandra, idealus vyras, visuomet pildė visus Sitos norus, net neklausdamas, kam to reikia.

Moters gi svarba - saugoti visuomenės moralę. BG 1.40 posme Arjuna sako:

Kai giminėje viešpatauja bedievystė, o Krišna, jos moterys ištvirksta. Sunykus moterystei, o Vrsni aini, pasaulį išvysta negeidžiami palikuonys.

Komentare Prabhupada sako, kad “visuomenės dora priklauso nuo jos moteriškos dalies skaistumo ir ištikimybės.”

Moteris niekuomet neturėtų elgtis su vyrais provokuojančiai, net jei tai jai atrodo tarsi nekaltas žaidimas. Ypatingai taip neturėtų elgtis neištekėjusios merginos. Tokiu atveju jos rizikuoja suvilioti vyrus, kurie anaiptol nėra idealūs. Idealus vyras visų pirma ieškos skaisčios ir kuklios žmonos, o ne tokios, kuri linkusi bendrauti su visais vyrais.

Viena ar su šeima?

Prabhupada sakė, kad kiekviena mergina mūsų judėjime turėtų ištekėti. Tai žinoma nereiškia, kad kiekviena mergina privalo ištekėti, net jei to nenori. Jei mergina sugeba visą savo dėmesį sutelkti į Krišną, jai gali būti įmanoma pasilikti brahmačiarini. Paprastai moters kūnas reiškia, tam tikrus sunkumus, dėl kurių moterims yra sunku savarankiškai tobulėti dvasiškai. Moterims sunku tapti vanaprastha ar sanyasini. Todėl Vedų visuomenėje moterims neegzistavo atsižadėjimo pakopos, bet žinoma, kai kurios moterys (kaip Gangamata Gosvamini, Džahnava devi) buvo tokios išaukštintos, kad gyveno kaip sanjasiai. Prabhupada leido merginoms ISKCON’e tapti brahmačiarinėmis, tačiau jos pačios turi suprasti, kad toks statusas moterims neturi didelės perspektyvos, nebent iš tiesų šventoms asmenybėms. Todėl moters pareigos neatsiejamos nuo šeimos. Kai vyras priima vanaprasthą, moteris turėtų sekti paskui jį, gyventi kartu miške ir praktikuoti askezę, visiškai susilaikydama nuo troškimo puoštis, ar patraukti vyro dėmesį. Kai vyras tampa sanjasiu, jo žmona taip pat tampa savotiška sanjasini, t.y. ji tampa našle ir nebegali daugiau ieškoti santykių su kitais vyrais. Tokios moterys neišeina į mišką. Jos lieka namuose ir visą savo laiką skiria bhakti jogai. Tuomet ja rūpinasi bendruomenė, šventykla. Tai nėra apribojimai moterims. Tai yra rekomendacijos moterims, siekiančioms dvasinio progreso. Kai Čaitanya Mahaprabhu priėmė sanjasą, jo žmona Višnupriya devi taip pat užsiėmė askeze. Ji kartodavo mantra maldos karoliais ir sukartojusi vieną ratą atidėdavo ryžio grūdą. Kiek ryžių susirinkdavo per dieną, tiek išvirdavo ir suvalgydavo.

Moters idealas

Materialistinė visuomenė sugriauna visus idealus. Moterys šioje visuomenėje dažnai nekenčia savęs, kad gimė moters kūne. Deja, dažnai tai atsitinka ir Krišnos sąmonės judėjime. Taip yra todėl, kad nerasdamos sau tinkamos vietos ir globos, jaučia vyrų pranašumą materialiame gyvenime. Vyrai ypatingai dažnai stengiasi tai parodyti, vietoje to, kad pasirūpintų moterimis. Nepaisant tokios situacijos, moters idealas vis dėlto lieka gyvas ir moteris, vietoje to, kad gėdytųsi savo lyties, verčiau didžiuotųsi idealu, kuris aprašomas Bhagavad-gytoje.

Moters prigimtines savybės Krišna nurodo BG 10.34 posme: “Iš moterų Aš - šlovė, sėkmė, grakšti kalba, atmintis, nuovoka, ištikimybė bei kantrybė.” Moteris, turinti šias savybes, niekuomet nebus pažeminimas savo giminei. Iš tiesų, tokia moteris sugebės išaukštinti savo šeimą ir savo vyrą. Nuo seno pastebėta, kad moterys šias savybes gali suteikti vyrams, kuriems jų iš prigimties trūksta.

Tolesnės savybės pasirodys nepriimtinos vyrų žeminamoms moterims, bet įsivaizduokime situaciją, kai vyras myli savo žmoną ir nuoširdžiai ja rūpinasi, kuri moteris nenorės jam atsilyginti meile ir tarnyste? Kalbant apie vyro ir moters santykius, pirmasis reikalavimas yra vyrui: mylėti ir rūpintis savo žmona. Po to reikalavimas moteriai: mylėti ir patarnauti savo vyrui. Dažnai vyrai praleidžia pirmąjį reikalavimą ir iš karto puola prie antrojo.

Šrimad Bhagavatam 7.11.25 sako: patarnauti savo vyrui, būti visuomet palankiai nusiteikus vyro atžvilgiu, vienodai gerai žiūrėti į vyro artimuosius ir draugus, sekti vyro įžadais - tokie yra keturi dorybingos žmonos principai.

„Nors moters kūnas yra menkesnio intelekto požymis, ištikimai tarnaudama savo vyrui, ji tampa jo geruoju intelektu.“ “Nėra jokio skirtumo tarp geros žmonos ir gero intelekto” (ŠBh 4.26.16 komentaras).

Labai svarbu, kad žmona sektų savo vyro įžadais. Tai reiškia, kad žmona turi pritarti vyro dvasiniam gyvenimui ir palaikyti jį, o ne visokeriopai trukdyti jam. Čanakya Panditas sako, kad kur tik šeimoje nėra tarpusavio kovų ir pykčio tarp vyro ir žmonos, į tuos namus sėkmės deivė ateina automatiškai.

Tam tikra prasme visos varnašramos institucijos sėkmė priklauso nuo moterų. Kur moterys praranda dorą, ten gimsta varna sankaros (nepageidautini palikuoniai). Kur vyrauja varna sankaros, nėra jokios kalbos apie varnašramą. Tokioje visuomenėje niekas neatskirs brahmano nuo šudros.

Moters kasta

Kartais vedinėje literatūroje moterys priskiriamos vaišijų ir šudrų kategorijai (BG 9.32). Tačiau Vedose pateikiama daugybė pavyzdžių moterų parodžiusių aukštesnių klasių savybes (Devahuti, Sati, Gandhari), todėl čia reikia paaiškinimo. Nei moters, nei šudros padėtis nėra pažeminimas gyvai būtybei. Džīva tiesiog pakliūna į padėtį, kuri jai geriausiai tinka. Šudra gali būti labai kvalifikuotas ir patarnauti brahmanui aukų atnašavimo metu. Jis taip pat gali būti geras karys ar žemdirbys. O svarbiausia, kad šudra taip pat gali būti sadhu – šventasis. Karalius Dašaratha (Viešpaties Ramačiandros tėvas) jaunystėje buvo prakeiktas kai medžioklėje nužudė šudros sūnų. Šis šudra visų aplinkinių buvo laikomas šventuoju ir karalius Dašaratha meldė jo atleidimo.

Pagrindinė šudros luomo savybė yra priklausomybė nuo kitų. Lygiai taip pat šastros sako, kad moteris visuomet turi būti globojama savo tėvų, vyro ar savo vyresniųjų sūnų.  Tai nereiškia, kad ši globa jai gyvybiškai svarbi, tačiau jos visas prigimties grožis ir gerosios savybės atsiskleidžia būtent tokioje padėtyje. Tai, kad moterys gali gyventi nepriklausomai, jos jau įrodė.  Tačiau niekas neįrodė, kad jos tapo laimingesnėmis.

Žinoma, protinga moteris neprivalo tarnauti ar paklusti vyrui, kuris yra kvailas. Vedos neleido aukštesnės klasės merginai ištekėti už žemesnės klasės vyro, kad šis nenutemptų jos žemyn. Kiekvienai moteriai reikalingas idealas, kuriam ji galėtų tarnauti, o ne vyras, kuris nieko nesugebėdamas (nei dvasine, nei materialia prasme), reikalauja žmonos paklusnumo. Jei moteris, ateidama į Krišnos Sąmonę jau turi vyrą materialistą, ji neprivalo jo palikti, bet ir neprivalo visiškai jam paklusti ir tenkinti jo nuodėmingas užgaidas. Sekdama vedinėmis taisyklėmis, ji turėtų protingai patarnauti tokiam vyrui, neatstumdama jo ir pamalonindama jį, tapti jo dvasiniu vadovu.

Ištekėjusios moters pareigos

Šventraščiuose aprašytos moters pareigos skirtos idealiam atvejui: vyras idealus, jis myli ir rūpinasi savo žmona bei vaikais. Jis atlieka savo pareigas visuomenėje ir yra dvasinis vadovas savo žmonai. Neidealiu atveju, šios taisyklės turi būti taikomos pagal vietą, laiką ir aplinkybes. Tačiau reikia atsižvelgti ir į tokį pastebėjimą, jog, kai šeimoje vienas narys yra nejautrus ar netobulas, atsakomasis šaltumas ir netgi kerštas mažai pagerina situaciją. Dažniau padeda Viešpaties Čaitanjos principas: „būti kantresniu už medį ir nuolankesniu už trypiamą šiaudą, nereikalauti pagarbos sau, o rodyti pagarbą visiems.“

ŠBh 7.11.26-27 moters pareigas apibrėžia taip:

Dorybinga moteris turi rengtis gražiai ir pasipuošti auksiniais papuošalais savo vyro džiaugsmui. Visuomet dėvėdama švarius ir patrauklius drabužius, moteris turi šluoti ir valyti namus vandeniu bei kitais skysčiais, kad namai visuomet būtų švarūs. Ji turi tvarkyti vyro daiktus ir kvėpinti namus smilkalais ir gėlėmis. Ji turi būti pasiruošusi išpildyti savo vyro troškimus. Būdama dora ir sąžininga, kontroliuojanti savo jausmus, ir kalbanti švelnius žodžius, ištikima žmona turi tarnauti savo vyrui su meile, pagal laiką ir aplinkybes.

Ištikima moteris neturėtų būti godi. Ji turi būti patenkinta visomis aplinkybėmis. Ji su patirtimi turėtų tvarkyti namų reikalus ir gerai turėtų žinoti religijos principus. Ji privalo kalbėti maloniai ir teisingai, turėtų būti rūpestinga, ir visuomet švari bei tyra. Tokiu būdu žmona turi su potraukiu tarnauti vyrui, kuris nėra puolęs.

Šis posmas sako, kad moteris turėtų tarnauti vyrui, kuris pats yra vaišnavas. Tokiu būdu patarnauti jam nėra pažeminimas moteriai. Netgi atvirkščiai, tarnystė Viešpaties bhaktui laikoma aukščiausiu Dievo garbinimo metodu. Tokia moteris, sekdama Lakšmi pavyzdžiu ir tarnaudama savo vyrui, be abejonės grįš namo, atgal pas Dievą ir laimingai su savo vyru bhakta gyvens Vaikunthos planetoje. (ŠBh 7.11.29).

Svarbiausia moters pareiga:

padėti savo vyrui kiek įmanoma, kad jam viskas sektųsi. Ši pareiga gali reikšti daugelį dalykų, kurie gali priklausyti nuo vyro užsiėmimo. Prabhupada savo mokinėms nurodydavo padėti vyrams atidaryti pamokslavimo centrą, rašyti straipsnius ir t.t. Pavyzdys gali būti ir Rukmini devi, kuri valdė arklius tuomet kai Krišna atrėmė jį besiginusių princų ataką. Tam reikalinga patirtis. Moteris gali labai kvalifikuotai padėti savo vyrui. Krišnos sąmonės judėjime, kiekvienos ištekėjusios moters pareiga - padėti savo vyrams skleisti Krišnos Sąmonę. Jei jie nėra įsikvėpę tai daryti, geros žmonos turėtų juos įkvėpti.

Brahmaniška žmona turėtų patenkinti būtiniausius gyvenimo poreikius ir nereikalauti iš savo vyro tenkinti jos vis didėjančius norus, kad šis užmirštų atsidavimo tarnystę.

Ne visos pareigos yra pritaikomos visoms moterims. Įvairios pareigos, aprašytos šventraščiuose, kaip siuvimas ar audimas ar karvių priežiūra arba sviesto mušimas gali būti nepraktiška šiomis dienomis, arba tinka vaišyos prigimties moterims, tačiau tai užsiėmimai, tinkami moters prigimčiai. Moterys nuo vaikystės turėtų būti auklėjamos taip, kad rastų džiaugsmą pareigoje, o ne kišantis į politiką, ekonomiką ar pigius nuotykius.

“Merginai ištekėti Krišnos Sąmonėje dar nereiškia, kad ji turi atsisakyti praktinės atsidavimo tarnystės šventykloje ar sankirtanoje. Tačiau ji taip pat turėtų žiūrėti, kad namų ūkio reikalai nėra apleisti.” (Prabhupada)

Krišnos knygoje 29 skyriuje Krišna kalba gopėms:

“Dar turiu pridurti jums, kad dorovingai moteriai geriausias religijos principas - neveidmainiaujant tarnauti savo vyrui. Moteris turi būti ne tik dorovinga ir ištikima savo vyrui, bet ir privalo maloniai elgtis su jo draugais, klausyti jo tėvo bei motinos ir mylėti jaunesniuosius jo brolius. O visų svarbiausia - moteris turi rūpintis savo vaikais.”

“Jei palikusi dabartinį kūną moteris iš tikrųjų nori pakilti į aukštesniąsias planetas, ji neturi apleisti savo vyro, net jei šis yra bjauraus būdo, neturtingas, nevykėlis ar senas ir ligų suluošintas.”

Vyro šlovė atsiskleidžia, kai jis tobulai atlieka savo pareigas varnašramos sistemoje. Moters šlovė atsiskleidžia, kai ji tobulai atlieka savo pareigas šeimoje. Tokiu būdu, abu gali būti šlovingi. Tobulas pavyzdys yra Gandhari, Dhrtaraštros žmona, kuri, tam kad nesijaustų pranašesnė už savo aklą vyrą, užsidėjo raištį ant akių. Šis Krišnos Sąmonės judėjimas nedaro jokios diskriminacijos tarp vyrų ir moterų. Kiekvienas turi lygias galimybes tobulėti dvasiškai. Todėl vyrų, kaip stipriosios lyties atstovų pareiga yra padėti moterims tobulėti. Tas, kuris suvokia, jog negalės visą gyvenimą laikytis celibato ir gyventi šventykloje, turėtų paimti žmoną ir su pilna atsakomybe padėti jai tobulėti Krišnos Sąmonėje.

Pagarba moterims

Jei vyrai galvoja, kad moterys yra žemesnės klasės ir neturi pakankamai intelekto, ir nenusipelno jokios pagarbos ar rūpesčio, iš tiesų patys yra kvailiai. Vietoje to, kad gerbtų visas moteris kaip savo motinas (matrtvat para darešu), jie iš tiesų elgiasi savanaudiškai ir nepadeda sau dvasiškai tobulėti.

ŠBh 6.19.18 sako:

kåtam ekatareëäpi

dam-patyor ubhayor api

patnyäà kuryäd anarhäyäà

patir etat samähitaù

 

“Tarp vyro ir žmonos, vienam asmeniui pakanka atlikti atsidavimo tarnystę.  Dėka jų gerų santykių abu džiaugsis tuo pačiu rezultatu. Todėl, jei žmona nepajėgi atlikti šį procesą, vyras turėtų tai daryti labai rūpestingai, o jo atsidavusi žmona rezultatą dalinsis su juo.”

Vienas aforizmas teigia:

“Kiekviena išmintinga moteris padaro savo vyrą karaliumi. Ir tampa laimingiausia to karaliaus karaliene.”

Šio aforizmo gal neverta suprasti tiesiogiai, tačiau jis parodo, kad moteris tarnaudama nesavanaudiškam ir pareigingam vyrui ne tik nenustoja šlovės, bet iš tiesų ją pasiekia.

Kaip moteris yra išaukštinama Vedinėje kultūroje rodo šios citatos iš Manu samhitos:

III.55 Moteris turi būti gerbiama ir šlovinama savo tėvų, vyrų ir brolių bei svainių, kurie trokšta savo pačių gerovės.

III.56.            Kur moteris yra gerbiama, pusdieviai visuomet patenkinti. Tačiau kur jos nėra gerbiamos, jokie šventi ritualai neduoda rezultato.

III.57.            Šeima, kurioje moterys gyvena varge, greitai sunyksta; tačiau šeima, kur jos patenkintos, visuomet klestės.

III.58.            Namai, kuriuose moterys nėra tinkamai gerbiamos, iššaukia prakeikimą ir visiškai sunyksta tarsi sugriauti magijos.

 

Požiūris į moteris ISKCON’e

Nelygybė tarp vyro ir moters niekuomet neturi tapti pagrindu išnaudojimui arba pažeminimui. Ypatingai ISKCON’o šventyklose vyrai ir moterys turi turėti vienodas galimybes ir sąlygas gyventi atsižvelgiant į lyčių ypatumus. Tačiau dvasinė mūsų lygybė Krišnos akimis neturi tapti taip pat pagrindu laisvai bendrauti tarpusavyje vyrams ir moterims. Vedų visuomenėje brahmačiariui prisiliesti prie moters buvo tolygu mirčiai. Šis etiketas taip pat turi būti išlaikytas.

Prasadas šventykloje turi būti dalinamas lygia greta vyrams ir moterims.  Jei reikia, galima įsigyti daugiau indų. Moterys neprivalo laukti, kol pavalgys vyrai ir atlaisvins joms vietą. Iš karto reikia pasirūpinti, kad visiems vietos ir prasado pakaktų. Vedinėje kultūroje buvo įprasta pirmiausia pasirūpinti brahmanais, vaikais, moterimis, o tik po to rūpintis savimi.

Tendencija griežtai vadinti vyrus “prabhu” (šeimininkas), o moteris “matadži” (motina) yra išsigalvojimas. Geriausia vadinti vyrus vyrais, o moteris moterimis. Žodis “matadži” - “motina” vartojamas, siekiant parodyti ypatingą pagarbą, kuri rodoma motinai, o ne norint pažeminti. Lygiai taip pat žodis “prabhu”, taikomas vyrams nereiškia jų savaiminio pranašumo prieš moteris. Aukštesnė ar žemesnė padėtis priklauso ne nuo lyties ar socialinės padėties, o nuo dvasinio lygio.

Moterys turi tas pačias teises į gyvenimą šventykloje, medicininę pagalbą, įvairius patogumus (kaip šiltas vanduo), kaip ir vyrai.

Jei vyrai stovi ant kelio, kuriuo eina moteris, jie turi prasiskirti ir praleisti ją (neversdami ją eiti aplink). Jei kažkuriam vyrui nepakanka intelekto tai suprasti, kitas vyras (turintis daugiau nuovokos) turėtų jėga jį pastumti, sudarydamas galimybe praeiti moteriai.

Vyrai neturėtų juokauti su moterimis ar užsiimti palaidais pokalbiais (pradžialpa). Skatinami tik pokalbiai atsidavimo tarnystės klausimais.

Jei moteris yra šventyklos prezidentas, komendantas, departamento vadovas etc. visi aplinkiniai (tiek vyrai, tiek moterys) turi rodyti jai tinkamą pagarbą. Negalima pakęsti atvejų, kai vyrai nepagarbiai elgiasi su lyderiu vien todėl, kad šis yra moteris.

Nei vienas guru, sanyasis ar pamokslautojas per paskaitas ar pokalbio metu neturi žeminančiai kalbėti apie moteris. Jie privalo palaikyti tarp vyrų ir moterų abipusės pagarbos dvasią. Kai žmogus tarnauja Krišnai, visi materialūs skirtumai praranda prasmę.

Š.P. laiškas Gargamuniui (69.10.18): “Pats patraukliausias Majos bruožas yra moterys ir pinigai. Mes, įsisąmoninę Krišną vyrai, pamokslaudami turime ryšių su moterimis ir pinigais, ir vienintelė profilaktinė priemonė išsigelbėti yra nepriimti jų savo jausmų patenkinimui. Tuomet mes išliksime pakankamai stiprūs. Materialistiški žmonės viską priima jausmų patenkinimui, o įsisąmoninę Krišną žmonės viską panaudoja Krišnos patenkinimui. Patys dalykai, kaip moterys ir pinigai, nėra neteisingi, bet jie įgyja trūkumų neteisingai juos panaudojant. Netinkamas panaudojimas yra priimti juos jausmų patenkinimui.

Ar vaikai yra šalutiniai produktai?

Ar meilė egzistuoja šiame pasaulyje?

KLAUSIMAI:

  1. Papasakokite apie pagrindines taisykles, kaip turi bendrauti tarpusavyje vyrai ir moterys.
  2. Kokie vaidmenys tradiciškai priskiriami vyrams ir moterims Vedų tradicijoje?
  3. Kaip suderinti tarpusavyje dvasinės lygybės ir materialaus skirtingumo bei tarpusavio pagarbos principus?
  4. Ar moterys ir vyrai turi vienodas galimybes dvasiškai tobulėti?