Akmeninis metraštis


Priimta manyti, kad evoliucijos faktas užfiksuotas "akmeniniame metraštyje", kitaip sakant, įvairių epochų žemės sluoksniuose, kuriuose slypi gyvų būtybių iškasenos. Vienok atidžiau panagrinėjus šį geologinį metraštį, galima pastebėti, kad jame trūksta daug puslapių, yra tamsių ir neteisingai aiškinamų vietų, o kai kurie skyriai sukeisti vietomis. Taigi klausimas, ar akmeninis metraštis patvirtina evoliucijos teoriją, lieka atviras.

Problemą, su kuria susidūrė evoliucionistai, bandantys rasti paleontologinius laipsniško rūšių pasikeitimo idėjos įrodymus, suformulavo dar Darvinas. Savo Rūšių atsiradime jis rašė: "Pereinamųjų formų, kada nors egzistavusių Žemėje, kiekis turėtų būti didžiulis. Tai kodėl gi visi geologiniai sluoksniai neužpildyti jų liekanomis? Kol kas aišku, kad geologija nieko panašaus neranda, ir tai yra pats įtikinamiausias, svariausias prieštaravimas, kurį gali pateikti mano teorijos priešininkai".

Po šių žodžių praėjo daugiau kaip šimtas metų, bet po dešimtmečius trukusių kasinėjimų ir tyrinėjimų šis argumentas tebegalioja. Kasinėjimų rezultatai stebina pereinamųjų formų nebuvimu. Profesorius N. Heribertas-Nilsonas iš Lundo universiteto Švedijoje rašo: "Mūsų turimi paleobiologiniai faktai neleidžia sukurti netgi sukarikatūrinto evoliucijos paveikslo. Paleontologų randami likučiai tokie gausūs, kad pereinamųjų formų pėdsakų nebuvimas jau negali būti paaiškintas medžiagos trūkumu. Tarpinių formų liekanų nebuvimas - nustatytas faktas. Jų niekada nepavyks aptikti."

Gyvūnų ir augalų karalystės suskirstytos į būrius. Iki dabartinio laiko paleontologiniai duomenys nepadėjo mokslininkams įminti, kaip atsirado bent vienas būrys. Žymus prancūzų zoologas-evoliucionistas P. Grase pažymi: "Paleontologinių duomenų, paaiškinančių būrių kilmę, praktiškai visiškai nėra, todėl bet koks pagrindinių taksonominių vienetų evoliucijos mechanizmų paaiškinimas bus labai ir labai hipotetinis. Šis teiginys turi būti kiekvienos knygos apie evoliuciją epigrafas. Tiesioginių įrodymų trūkumas verčia mus kurti hipotezes, ir mes net negalim patikrinti, kiek jos teisingos".

Kolumbijos universiteto stuburinių paleontologijos profesorius Dž. Simpsonas pastebėjo, kad paleontologai aptiko visų 32-jų žinduolių būrių atstovų liekanas, rodančias, kad tai buvo pilnutinai susiformavę individai. „Tarpinių formų nerasta ne tik pas žinduolius - tai bendras, visaapimantis reiškinys", - rašo jis.
Ši problema yra tokia rimta, kad viena iš evoliucionistų mokyklų, vadovaujama S. Gouldo ir N. Eldridžo, sukūrė naują evoliucijos teoriją, kuri, jų nuomone, turėtų paaiškinti, kodėl niekur nerandama tarpinių formų. Sutinkamai su šia teorija, spėjamas rūšies A vystymasis į rūšį B vyksta nedidelėje, geografiškai izoliuotoje populiacijoje ir labai greitai, per vieną geologinę mikrosekundę, - o tai per daug trumpas laiko tarpas, kad tarpinės formos paliktų kokius nors pėdsakus iškasenų pavidalu. Paskui nauja B rūšis palieka savo arealą ir pasklinda po visą senosios rūšies A gyvenamąją vietą. Skalėje, turinčioje milijonus metų, B rūšies iškasami likučiai kažkaip nelauktai pakeičia A rūšies iškasamus likučius, taip kad susidaro įspūdis, lyg B rūšis atsirado staiga, be pereinamųjų formų. Šios teorijos šalininkų nuomone, pereinamųjų formų likučių nebuvimas pilnai suprantamas. Tai duoda jiems teisę tvirtinti, kad visos rūšys išsivystė viena iš kitos evoliucijos procese, nepalikusios paleontologinių evoliucijos įrodymų. Vienok teorija, kurios negalima nei patvirtinti, nei paneigti, vargu ar gali vadintis moksline.

Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria tie, kas ieško evoliucijos teorijos įrodymų paleontologiniuose radiniuose, yra tas, kad paleontologiniai duomenys labai padriki. Dabartiniu metu aptikta tik nedidelės dalies rūšių, egzistavusių Žemėje, iškasenos. D. M. Roupas iš Čikagos gamtos mokslų muziejaus ir paleontologas iš Džono Chopkinso universiteto S. Stenlis apskaičiavo, kad pasaulio muziejuose saugomi 130 tūkst. įvairių rūšių gyvūnų iškasami likučiai, o dabartiniu laiku Žemėje gyvena maždaug 1,5 milijono rūšių. Pagal jų vertinimus nuo kembrio periodo laikų Žemėje gyveno apie milijardą rūšių gyvūnų, vadinasi daugiau kaip 99,9% šių rūšių nepaliko jokių savo egzistavimo pėdsakų. Sunku suprasti, kodėl evoliucionistai taip įsitikinę samprotauja apie tai, kokia rūšis iš kokios kilo per milijardus evoliucijos metų.

Evoliucionistai turėtų būti atsargesni, nors dėl to, kad dėl dirvožemio erozijos ir eilės kitų priežasčių tiesiog nėra didelių nuosėdinių uolienų sklypų, kuriuose būtų iškasenos. Geologas C. Van-Andel tyrinėjo ankstyvojo kreidos periodo smiltainio sluoksnį Vajominge, kuris ten susidarė per 6 milijonus metų. Kada jis sulygino realų šio sluoksnio storį su teoriškai apskaičiuotu, pasirodė, kad realus sluoksnio storis sudaro tik 2% nuo apskaičiuotos, tai yra 98% nuosėdinės uolienos nėra. Van-Andel įrodė, kad panašų rezultatą galima gauti praktiškai visur. Priežastis ta, kad milijonų metų tėkmėje vyko senų geologinių sluoksnių erozija ir naujų sluoksnių formavimasis, ir pasekmėje tik nedidelė Žemės geologinės istorijos dalis užfiksuota taip vadinamajame akmeniniame metraštyje. Mažiausiai 90-99% nuosėdinių uolienų išnyko amžinai.

Bet ir ta nuosėdinių uolienų dalis, kuri liko, ištyrinėta toli gražu nepilnai. Nuosėdinių uolienų apimtis ant kontinentinio Žemės paviršiaus yra maždaug 550 milijonų kubinių kilometrų. Jeigu, pavyzdžiui, 100 000 paleontologų užsibrėžtų tikslą ištirti 1 kubinį kilometrą uolienos, tai kiekvienam iš jų tektų po 10 000 kubometrų. Dirbdami 8 valandas per dieną ir 365 dienas per metus pusės kubinio metro per valandą greičiu, vieno kubinio kilometro nuosėdinės uolienos (iš 550 milijonų) tyrinėjimą jie atliktų per septynis metus!

Kai kurie evoliucionistai gali pareikšti, kad būtent tuo paaiškinama, kodėl nėra paleontologinių jų teorijos įrodymų, bet panašius argumentus vargu ar galima rimtai vertinti. Kvaila tvirtinti, kad teorija teisinga tiktai todėl, kad jos įrodymų nėra ir greičiausiai jie niekada nebus rasti. Žinoma, labai daug iškasenų kol kas nerasta, bet tai neduoda mums teisės tvirtinti, kad jei jie būtų rasti, jie patvirtintų evoliucijos teoriją.

Anomalūs radiniai

Netgi tarp jau rastų iškastų likučių yra labai daug anomalių radinių, kurie akivaizdžiai prieštarauja evoliucijos teorijai. Tai, kaip mokslininkai apsieina su šiais radiniais, griauna bešališkų "tiesos riterių" pavidalą, kokiais jie nori atrodyti.

Pavyzdžiui, kai kurie tyrinėtojai pranešdavo apie aukštesniųjų augalų žiedadulkių atradimą labai senuose geologiniuose sluoksniuose. Šie radiniai verčia abejoti visa augalų evoliucijos tradicine schema. Štai grupė mokslininkų, vykdančių kasinėjimus Venesueloje, pranešė apie žiedadulkių atradimą nuosėdose, susidariusiose iki kembrio periodo, kurių amžius 1,7 - 2,0 milijardo metų, tuo tarpu visuotinai priimta teorija tvirtina, kad žiediniai augalai atsirado Žemėje palyginti neseniai - maždaug prieš 100 milijonų metų.

Viena mokslininkų grupė rėmėsi tuo, kad sluoksnio amžiaus nustatymas buvo atliktas teisingai, todėl interpretuojant rezultatus, jiems teko daryti prielaidą, kad žiedadulkės į šiuos senovinius sluoksnius pateko vėliau, nors sunku įsivaizduoti, kaip tai galėjo įvykti. Kita mokslininkų grupė, atvirkščiai, tvirtino, kad žiedadulkės sluoksnyje yra nuo jo formavimosi pradžios, tik jo amžius buvo nustatytas neteisingai. Šis pavyzdys labai išraiškingas: dviejų mokslininkų kolektyvų paaiškinimai diametrialiai priešingi, bet charakteringa, kad ir vieni, ir kiti bet kokia kaina bando išsitekti visuotinai priimtos evoliucijos teorijos rėmuose, į kurią jie šventai tiki.

Tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kada augalų žiedadulkės buvo rastos dirvožemio sluoksniuose, priklausančiuose periodui, kuriame, pagal šiuolaikinę evoliucijos teoriją, šie augalai dar neegzistavo. Belgų paleontologas S. Leklerk iš Lježo universiteto savo apžvalginiame straipsnyje pateikia keletą tokių atvejų.
Kaip mokslininkai paprastai elgiasi su tokiais radiniais? Žinoma, jie visada gali peržiūrėti evoliucijos teoriją, atsižvelgdami į naujus radinius, bet tada jie atsidurtų nepatogioje padėtyje. Be to, tai pakankamai problematiška, nes kiekvieną kartą reikėtų iš naujo perrašyti visus esančius vadovėlius. Galima išsaugoti evoliucijos teoriją pirminiame pavidale, bet garbingai ir objektyviai pasakyti apie jai prieštaraujančius radinius. Apie juos dažnai pranešama specialiuose straipsniuose, vienok vadovėliuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose apie juos neužsimenama, taip kad paprasti skaitytojai net neįtaria apie jų egzistavimą.

Tikėjimą evoliucijos teorija ypatingai griauna anomalūs iškasamų žmogaus likučių radiniai. Pagal egzistuojančią teoriją į žmogų panašūs sutvėrimai (hominidai) pradėjo vystytis iš beždžionžmogių prieš 4 milijonus metų Afrikoje. Pirmieji hominidai, taip vadinami australopitekai, turėjo kūną, primenantį žmogaus, ir galvą, labiau panašią į beždžionės galvą. Australopitekai maaždaug prieš 2 milijonus metų pavirto į Homo habilis, dar prieš pusę milijono metų atsirado Homo erectus, kuris migravo į Europą ir Aziją.
Maždaug prieš 200 000 - 300 000 metų atsirado pirmieji Homo sapiens atstovai, dar mažai panašūs į šiuolaikinį žmogų. Prieš 100 000 metų atsirado neandartalietis, kuris išplito po Europą, Afriką ir Viduriniuosius Rytus. Pagaliau prieš 40 000 metų Artimuosiuose Rytuose ar Azijoje atsiranda pirmieji šiuolaikinio žmogaus atstovai, pavadinti Homo sapiens, jie patenka į Europą ir išstumia neandartaliečius, kurie palaipsniui išmiršta. Šiuolaikinės civilizacijos užuomazgos atsirado prieš 10 000 metų. Manoma, kad žmogaus evoliucija vyko tik Senajame Pasaulyje. Gentys, gyvenančios Naujajame Pasaulyje, persikėlė ten iš Azijos ne anksčiau kaip prieš 30 000 metų.
Taip atrodo visuotinai priimta žmogaus evoliucijos koncepcija, vienok egzistuoja daug liudijimų, kurie neatitinka šio scenarijaus. Panagrinėkim kai kuriuos faktus ir mokslininkų reakciją į juos.

Border Keive (Pietų Afrika) paleontologai rado senovinio žmogaus liekanų. Šis atradimas privertė juos atitolinti šiuolaikinio žmogaus atsiradimo datą ir pakeisti savo nuomonę apie jo atsiradimo vietą: "Tiksli anatomiškai šiuolaikinio Homo sapiens
Dabar persikelsime į Naująjį Pasaulį ir aplankysim archeologines liekanas Valsekile Meksikos pietuose. Čia 1962 metais archeologė S. Irvin-Viljams aptiko akmeninius darbo įrankius, įskaitant ieties antgalius, panašius į tuos, kuriais naudojosi kromanjonietis (dabartinė žmogaus rūšis) Europoje. 1972 ir 1973 metais grupė ekspertų iš JAV geologinės tarnybos, naudodamos įvairias datavimo metodikas, nustatė, kad sluoksnio, kuriame buvo rasti šie darbo įrankiai, amžius yra apie 250 000 metų. Radiniai, atrasti Valsekilo vietovėje, niekaip neįtelpa į visuotinai priimtos žmogaus evoliucijos teorijos rėmus, nes atitolina jo atsiradimą 200 000 metų, o atsiradimo vietą perkelia į kitą kontinentą. Mokslininkai, nustatinėję sluoksnio amžių, ataskaitoje rašė, kad jie "skausmingai suprato, jog toks senovinis amžius sukurs rimtą archeologinę problemą." Jie žinojo, apie ką kalba, naudodami žodį "skausmingai": jiems teko susidurti su labai neigiama Amerikos archeologų reakcija, iš kurių vienas apkaltino juos tuo, kad jie sugadino karjerą daktarui Irvin-Viljams.
Problema tikrai rimta, nes pagal dabartinį mokslą žmogus į Naująjį Pasaulį persikėlė ne anksčiau kaip prieš 12 000 metų, nors kai kurie archeologai teigia, kad tai įvyko maždaug prieš 30 000 metų. Priemonės, kurių imasi mokslininkai, spręsdami šią problemą, pakankamai tipiškos: apie radinį Valsekile neužsimenama nei viename vadovėlyje ir nutylima mokslo populiarinimo straipsniuose, skirtuose žmogaus evoliucijai. Naujajame Pasaulyje yra ir daugiau panašaus pobūdžio senovinio žmogaus radinių likučių, kurie atkakliai nutylimi. Neseni pavyzdžiai: senovinio žmogaus stovyklavietės Kaliko Chilz, Kalifornija (amžius 500 000) Flagstafe, Arizona (amžius 100 000 - 170 000 metų), ir Mišn Volyje San Diege, Kalifornija (amžius 100 000 metų).
[Homo sapiens sapiens] atsiradimo data nežinoma, bet tai atsitiko ne mažiau kaip prieš 110 000 metų." Ši data žymiai skiriasi nuo standartinės versijos, pagal kurią šiuolaikinis žmogus atsirado prieš 40 000 metų Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose.

Apie tai, kas gresia archeologui, padariusiam atradimą, neatitinkantį ortodoksalios teorijos, galima spręsti pagal daktaro Tomaso Li, nacionalinio Kanados muziejaus direktoriaus likimą. Kasinėjimų Kanadoje netoli Hurono ežero Šegujendoje metu, jis ir jo bendradarbiai aptiko akmeninius darbo įrankius, kurių amžius 150 000 metų. Paklausęs daktaro E. Anteso iš Arizonos patarimo, Li savo ataskaitoje nurodė, kad radinių amžius yra 30 000 metų. Tačiau tradicinių pažiūrų šalininkams, įsitikinusiems, kad pirmieji žmonės atėjo į Šiaurės Ameriką ne anksčiau kaip prieš 12 000 metų, net šis laiko tarpas pasirodė pernelyg didelis. "Antropologiniame Kanados žurnale" Li rašė: "Kolega, radęs stovyklavietę, buvo atleistas ir ilgą laiką negalėjo rasti darbo; jo straipsnių nespausdino; jo radinius, pateikdami neteisingus duomenis, pristatė keli mokslinio elito autoritetai; tonos pavyzdžių nukištos toliau nuo žmonių akių, Kanados Nacionalinio muziejaus saugykloje; už atsisakymą atleisti kolegą Nacionalinio muziejaus direktorius (Li), kuris ruošėsi spausdinti monografiją apie kasinėjimus Šegujandoje, buvo atleistas pats ir pasmerktas ostrakizmui... Radiniai Šegujandoje būtų privertę mokslo "žynius" prisipažinti, jog jie nėra visažiniai. Praktiškai jiems būtų tekę perrašyti visas knygas šiuo kausimu. Šis atradimas turėjo būti sunaikintas ir jis buvo sunaikintas.


Senovinis žmogus Amerikoje


Šalia įrodymų, kad šiuolaikiniai žmonės gyveno Naujajame Pasaulyje žymiai anksčiau, negu priimta manyti, yra taip pat nuorodos į tai, kad jame gyveno primityvūs žmonės, priklausantys Homo erectus rūšiai. Pavyzdžiui, kanadiečių antropologas A. Brajanas, knygos Senovės žmonės Amerikoje redaktorius, aptiko Santa Lagoa vietovėje (Brazilija) kaukolę su žemos kaktos dalimi, storomis sienelėmis ir masyviais antakiniais lankais. Pagal visus parametrus ji buvo praktiškai tapati Homo erectus kaukolėms. Amerikiečių antropologai, matę kaukolių iš Santa Lagoa fotografijas, negalėjo patikėti, kad jos buvo rastos Amerikoje. Nežiūrint į nieką, Brajanas gynė savo atradimą, pateikdamas kitų tyrinėtojų darbus, kuriuose buvo aprašyti analogiški radiniai, rasti šiame Brazilijos rajone. Abejodamas visuotinai priimta teorija, Brajanas pasiūlė savo schemą, pagal kurią anatomiškai primityvios žmogaus formos išplito po visą pasaulį labai ankstyvame laikotarpyje, o paskui nepriklausomai vystėsi į šiuolaikinį žmogų įvairiuose kontinentuose. Jo rasta kaukolė buvo patalpinta viename iš Brazilijos muziejų, iš kur galų gale paslaptingai dingo.
Aukščiau pateiktos anomalijos pirmiausia nurodo į tai, kad dabartinis žmogus, sprendžiant iš visko, atsirado žymiai anksčiau ir buvo paplitęs žymiai didesnėje teritorijoje, negu priimta galvoti. Dabar mes pateiksim kai kuriuos faktus apie tai, kad dabartinis žmogus egzistavo žymiai ankstesniuose perioduose, o anatomiškai primityvus žmogus - labiau vėlesniuose perioduose, nei galvoja mokslininkai.


Daktaro Reko radinys


Radiniai, liudijantys nepaprastą šiuolaikinio žmogaus senumą, niekaip neitelpa į paplitusius moksle spėjimus ir todėl iššaukia audringą reakciją iš ortodoksinių evoliucionistų pusės, kurie visaip stengiasi juos sukompromituoti. Pavyzdžiu gali būti radinys, atrastas 1913 metais daktaro S. Reko kasinėjimų Rytų Afrikoje metu įžymiajame Olduvaisko tarpeklyje.

Daktaras Rekas rado šiuolaikinio žmogaus skeletą labai sename sluoksnyje. Iš šio radinio buvo aišku, kad Homo sapiensHomo sapiens protėviais. Radinys išprovokavo audringus ginčus, bet kada 1931 metais iškasenų vietą aplankė žinomas antropologas Luji Liki, jis įvertino skeleto amžių mažiausiai puse milijono metų. buvo Pekino ir Javos žmogaus amžininku, kurie laikomi senaisiais

Priešininkai toliau įrodinėjo, kad Rekas aptiko palyginti vėlyvą šiuolaikinio žmogaus kapavietę senajame sluoksnyje. Rekas atkakliai tvirtino, kad savo kasinėjimus jis vykdė pakankamai kruopščiai ir suklysti negalėjo. Jis sakė, kad viršutiniai sluoksniai buvo neliesti. Vienok kiti tyrinėtojai paskelbė, kad aptiko uolieną iš viršutinių sluoksnių toje vietoje, kur buvo rastas skeletas. Spaudžiami šių įrodinėjimų, Rekas ir Liki atsisakė tolesnės polemikos.
1973 metais antropologas R. Protč iš Getės universiteto Frankfurte bandė nustatyti skeleto, rasto Reko, amžių radioizotopiniu metodu. Protč nenorėjo šiam tikslui naudoti kaukolę, bijodamas ją sugadinti, todėl nusprendė ištirti kitus kaulus. Pasirodė, kad visas skeletas, išskyrus kaukolę, paslaptingai dingo iš Miuncheno muziejaus saugyklos! Vėliau buvo rastos kai kurios šonkaulių, šlaunies kaulų ir stuburo dalys, matomai priklausiusios šiam skeletui.
Radioizotopinė analizė nustatė, kad kaulų amžius - maždaug 17 000 metų. Protčo nuomone, tai reiškė, kad skeletas buvo labai giliai palaidotas ir tokiu būdu iš penkto sluoksnio vidurio, kuris tada buvo Olduvajaus tarpeklio paviršiumi, pateko į antrą sluoksnį. Buvo nuspręsta, kad tai galutinis įrodymas, jog Reko radinys yra tipiškas intruzyvinio palaidojimo pavyzdys, taigi žymiai jaunesnis nei buvo manyta.

Tačiau anglų mokslininkas A. Tindelis Hopvudas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp penkto ir antro sluoksnių yra tarpsluoksnis iš tvirtos klintinės uolienos. Jei skeletas buvo palaidotas nuo žemės paviršiaus (t.y. iš penkto sluoksnio vidurio), tai duobkasiams reikėjo prasiskverbti per šį klintingą sluoksnį, kas toli gražu nėra paprasta. Hopvudas pažymėjo, kad "afrikiečių žemkasiai, naudodamiesi sunkiais metaliniais laužtuvais, per dvi dienas nenutrūkstamo darbo negalėjo iškasti aštuoniasdešimties centimetrų diametro ir metro gylio duobės".
Klausimas taip ir liko atviras. Kartu su Reko liudijimu, kuris atmeta intruzyvinio palaidojimo galimybę, buvo keletas bandymų įrodyti atvirkštinę galimybę. Tačiau nuodugniau susipažinus su faktais, kontrargumentai atrodo labai abejotini. Jų aiškiai nepakanka, norint atmesti Reko teisumo galimybę. Bet svarbiausia, kad šiuolaikinė samprata apie gamtą ir žmogaus kilmę formuojama pagal radinius ir argumentus, tokius pat abejotinus ir nevienareikšmius, kaip ir Reko atradimas.

Luji Liki vardas susijęs ir su kitais panašaus pobūdžio archeologiniais radiniais. Vienas iš pavyzdžių - Kanamo žandikaulis, rastas pačiame giliausiame (pirmame) Olduvajaus tapeklio sluoksnyje. Komisija iš 27 ekspertų pripažino, kad žandikaulis priklauso Homo sapiens. Ta pati komisija nustatė, kad žandikaulis priklauso ankstyvojo pleistoceno epochai, tai yra jo amžius prilygsta dviems milijonams metų. Pagal šiuolaikinius duomenis, tuo laiku žemėje tik ką atsirado Homo habilis ir Australopithecus robustus. Deja, Likis negalėjo nurodyti tikslios žandikaulio radinio vietos, kada kažkoks profesorius Bosvelas, aktyviai dalyvavęs polemikoje, susijusioje su Reko atradimu, suabejojo Liki radinio tikrumu. Tai diskreditavo jo radinį archeologų akyse, nors Liki tebetvirtino, kad jo pirmieji aprašai teisingi.
Įdomu pažymėti, kad mokslininkų keliami reikalavimai radiniams, prieštaraujantiems visuotinai priimtiniems įvaizdžiams, žymiai griežtesni nei reikalavimai, keliami iškasenoms, kurios juos patvirtina. Imkime, pavyzdžiui, kaukolę, rastą Petralone Graikijoje. Pagal formą ji užima tarpinę padėtį tarp Homo erectus ir Homo sapiens kaukolių. Radinio amžius - 200 000 - 300 000 metų. Jis laikomas žmogaus evoliucijos įrodymu ir pripažintas tokio autoritetingo archeologo, kaip Dž. Guletas, radioizotopinės analizės laboratorijos Oksforde direktorius.

Tačiau ar labai patikimi faktai, pagal kuriuos nustatytas kaukolės amžius? Pats Guletas pateikia tokius duomenis: "Iš pradžių kaukolė buvo aptikta ne archeologų, o vietinių gyventojų, kurie nieko neužprotokolavo. Teko girdėti, kad kartu su kaukole buvo rastas ir visas skeletas, bet jo niekas niekada nematė. Net stratigrafinė kaukolės padėtis tiksliai nenustatyta". Akivaizdu, kad jei kaukolei iš Petralonos būtų keliami tokie pat reikalavimai, kaip Liki ir Reko radiniams, tai vargu ar ji būtų laikoma žmogaus evoliucijos įrodymu.


Šiuolaikinio žmogaus iškasenos senoviniuose sluoksniuose


Egzistuoja radiniai, liudijantys, kad šiuolaikinis žmogus egzistavo dar ankstesniuose perioduose. Pavyzdžiui, 1860 metais netoli Kastenodolo Italijoje profesorius Ragozinis, patyręs geologas, rado Homo sapiens kaukolę sluoksnyje, priklausančiame plioceno periodui (nuo 2 iki 7 milijonų metų). Vėliau, 1880 metais, netoliese, tame pačiame sluoksnyje buvo rasti moters ir dviejų vaikų palaikai.

Žinoma, pradžioje mokslininkai šį radinį bandė priskirti „intruzyvinio pobūdžio palaidojimui". Vienok profesorius Dž. Serdžejus, tyrinėjęs šiuos radinius 1921 m., rašė: "Skeletų dalių trūkumas ir kaulų išsibarstymas sluoksnyje atmeta galimybę, kad jie buvo palaidoti tokiame gylyje." Tai, kad sluoksnyje nerasta aukščiau buvusio dirvožemio žymių, taip pat paneigia intruzyvinio palaidojimo hipotezę. Nežiūrint į tai, po neilgos polemikos radiniai iš Kastenedolos buvo užmiršti ir niekada neminimi moksliniuose žmogaus evoliucijos darbuose.
Žymus anglų evoliucionistas seras A. Keitas ryšium su radiniu Kastenedoloje ir kitais panašiais radiniais rašė: "Jei šie atradimai būtų patvirtinę mūsų lūkesčius ir liudiję mūsų išgvildentų žmogaus evoliucijos teorijų naudai, niekas nebūtų suabejojęs jų patikimumu".

O dabar nuo faktų, patvirtinančių šiuolaikinio žmogaus ankstyvesnį atsiradimą, nei galvota, pereikime prie faktų, liudijančių apie "senovinio žmogaus" egzistavimą mūsų laikais. Paleontologų nuomone neandartaliečiai išmirė maždaug prieš 35 000 metų, o dar labiau primityvus Homo erectus nuo scenos dingo prieš 200 000 - 300 000 metų.

Vienok solidžiame moksliniame žurnale "Neičur" buvo paskelbtas įdomus pranešimas. Mokslininkas K. Stolychvo rado neandartaliečio kaukolę kapavietėje kartu su šarvų likučiais ir geležiniais iečių antgaliais. Jo žodžiais tariant, rastoji kaukolė turėjo visus charakteringus bruožus, būdingus anksčiau rastoms neandertaliečių kaukolėms. Analogiškų radinių labai daug. Štai dar įdomesnis pranešimas. Neseniai straipsnyje, išspausdintame žurnale "Antikvity", archeologas Mira Šekli iš Lesterio universiteto (Anglija) pateikė daugybę faktų, kurie, jos nuomone, įrodo neandertaliečio egzistavimą mūsų laikais.

Jos pateikti liudijimai susideda iš liudininkų pasakojimų, pėdų atspaudų fotografijų ir t.t. Legendos ir istorijas apie almastas, arba sniego žmones, išplitusios po visą plačią Centrinės Azijos teritoriją, nuo Altajaus iki Kaukazo. Tarp pranešimų apie susitikimus su jais yra įžymių mokslininkų, sovietinės armijos karininkų ir vietinių gyventojų liudijimai. Viena iš tokių ataskaitų priklauso rusų mokslininkui-zoologui V.Ch. Chaklovui. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje vienos ekspedicijos metu jis matė sugautą sniego žmogų: "Jie yra vidutinio ūgio, visas kūnas apaugęs plaukais, veidas su labai žema kakta, galingais antakiniais lankais ir sunkiu apatiniu žandikauliu be smakro. Jų ilgos rankos ir trumpos kojos su plačiomis pėdomis, be to, didysis pirštas ant kojų trumpesnis už kitus."

Nors Mira Šekli daugybę pranešimų apie almastas laiko neandartaliečių egzistavimo mūsų dienomis įrodymu, iš liudininkų pasakojimų aiškėja, kad sniego žmonės, jei jie egzistuoja, yra žymiai menkesnio išsivystymo lygio, nei neandartaliečiai. Be to, sprendžiant iš aprašymų, jie nemoka kalbėti ir naudotis ugnimi, tai yra, dar primityvesni nei Homo erectus.

Liudijimai, surinkti Šekli, akivaizdžiai iliustruoja silpnas empirinio metodo puses. Mūsų pirmoji reakcija į juos: "To negali būti", - todėl, kad jie prieštarauja visam tam, kuo mes pripratome tikėti. Tačiau objektyviai vertinant, jos tyrimai verti nei kiek ne mažesnio pasitikėjimo, nei bet kokie kiti, patvirtinantys nusistovėjusią mokslinę paradigmą. Nesaistydami savęs jokiomis galutinėmis išvadomis dėl aukščiau pateiktų faktų patikimumo, pabandykim nupiešti iš jų susidarantį vaizdą.


Ar buvo evoliucija?


Jei mes sujungsime pačių primityviausių žmonių egzistavimo arba į žmogų panašių būtybių dabartiniu metu įrodymus ir radinius, liudijančius apie šiuolaikinio žmogaus senumą, kuris kaip rūšis egzistuoja daugiau kaip 2 milijonus metų, tai gausim paveikslą, kuris mažai primena įprastą evoliucijos scenarijų. Žymiai logiškesnė atrodo interpretacija, pagal kurią žmonės dabartiniame pavidale egzistavo kartu su primityviomis į žmogų panašiomis rūšimis milijonus metų, o tokios evoliucijos, kai viena forma palaipsniui virsta kita, paprasčiausiai nebuvo.

Iki šiol mes nagrinėjome faktus, kurie buvo ignoruojami ar atmetami mokslinio elito, nors ir buvo publikuoti moksliniuose žurnaluose. Bet šalia šių palyginti neutralių ir respektabilių anomalijų egzistuoja didelė kategorija faktų ir radinių, kurie daug labiau prieštarauja teorinėms šiuolaikinio mokslo schemoms. Be trumpo jų paminėjimo mūsų apžvalga būtų nepilna.
Šiai kategorijai priklauso ataskaitos apie žmonių palaikus ir darbo įrankius, rastus anglių šachtose, rūdynuose ir t.t., tai yra sluoksniuose, kurių amžius žymiai senesnis nei spėjama žmogaus atsiradimo data. Panašūs faktai dažnai buvo publikuojami tokiuose žurnaluose kaip "Neičur" ir "Saientific Amerikan". Pateiksim vieną iš jų.

1852 m. birželį "Saientifik Amerikan" patalpino nedidelę žinutę, kurioje pasakojama apie metalinį indą, rastą po uolienos sprogdinimo Dorčesteryje, Masačiuseto valstijoje. Žinutėje sakoma: "Subtilios jo formos, raižyba ir inkrustacija rodo, kad tai yra nagingo meistro kūrinis. Nuostabusis indas buvo išmestas į paviršių, sprogdinant konglomeratinį klodą 4,5 metrų gylyje." Pagal geologų įvertinimus, Dorčesterio konglomeratas susidarė dar prieš kembrio periodą (mažiausiai prieš 600 milijonų metų!), kitaip sakant, dailioji vaza pasaulyje atsirado dar iki nuspėjamo pirmųjų stuburinių atsiradimo, jau nekalbant apie žmones.

Šis neįprastas radinys savaime liudija apie žmonių ar kitų panašių protingų būtybių egzistavimą geologinėse epochose, kurios, pagal dabartines mokslines teorijas, asocijuojasi su pačiomis ankstyviausiomis evoliucijos stadijomis. Mes nepradėsime tvirtinti, kad radiniai, panašūs į metalinį indą iš Dorčesterio, ką nors galutinai įrodo, nes faktai niekada nekalba patys už save: jie arba patvirtina visuotinai priimtą paradigmą, arba yra jos atmetami. Problema ta, kad visuomenėje nusistovėjusios požiūrių ir supratimų sistemos turi tendenciją nustatyti, kas gali būti įrodymu, o kas ne. Mes parodėme, kad užkietėję evoliucijos teorijos šalininkai tuoj pat atmeta bet kokius faktus ir radinius, kurie prieštarauja šiai teorijai.

Aptardami kai kuriuos paleontologinius radinius, mes norėjome pademonstruoti bendrus empirinio metodo trūkumus. Mes nesistengėme įrodyti tos ar kitos evoliucijos teorijos nepagrįstumą. Pirmiausia, mes turime reikalą su tokia mokslo sritimi, kurios pagrindinė medžiaga - akmeninis metraštis - labai fragmentiška. Todėl bet kuris, norintis šios medžiagos pagrindu daryti kokius nors teoretinius apibendrinimus, turi daug ką sugalvoti, kad užpildytų esamas spragas. Antra, kaip mes pabrėžėme, akmeninio metraščio faktai nekalba patys už save, jiems reikia aiškinimų, kurie žymia dalimi priklauso nuo pažiūrų, įsigalėjusių visuomenėje. Visa tai veda prie to, kad mokslininkai bando atkurti užbaigtą praeities paveikslą fragmentinių duomenų pagrindu, o paskui visus faktus, prieštaraujančius jų darbams, paskelbia "už įstatymo ribų". Tai savo ruožtu veda prie "dvigubos buhalterijos": net abejotini įrodymai priimami besąlygiškai, jeigu jie patvirtina pripažintą teoriją, o faktai, prieštaraujantys šitai teorijai, kaip taisyklė, atmetami arba nutylimi, netgi jei tam nėra pakankamo pagrindo. Visa tai trukdo nustatyti tiesą apie žmogaus kilmę ir rekonstruoti senąją žmogaus istoriją empirinių paleontologijos duomenų pagrindu. Jeigu iš dabartiniu metu mums prieinamų duomenų ir galima daryti kokią nors išvadą, tai tik tokią, kad dabartinė žmogaus kilmės evoliucijos teorija, priešingai nuomonei, kurią galima susidaryti, skaitant vadovėlius ir mokslo populiarinimo straipsnius šia tema, niekaip negali būti laikoma galutinai įrodyta.


Šaltiniai


1. Charles Darwin. The Origin of Species (New York: Macmillan, 1962), p. 308.
2. N. Heribert-Nilsson, Synthetische Artbildung (Gleerup, Sweden: Lund University, 1954).
3. Pierre-P. Grasse, The Evoliution of Living Organisms (New York: Academic Press, 1977), p. 31.
4. George Gaylord Simpson, Tempo and Mode in Evoliution (New York: Columbia University Press, 1944), p. 107.
5. David M. Raup and Steven Stanley, Principles of Paleontology (San Francisco: W. H. Freeman Co., 1971)p. 11.
6. Tjeerd H. Van Andel, „Consider the Incompleteness of the Geological Record", Nature, Nol. 294 (December 3, 1981), pp.397-398.
7. R. M. Stainforth, „Ocurrence of Pollen and Spores in the Roraima Formation of Venezuella and British Guiana", Nature, Vol. 210, No. 5033 (April 16, 1966), pp. 292-294.
8. S. Le Clercq, „Evidence of Vascular Plants in the Cambrian", Evolution, Vol. X, No. 2 (June, 1956), pp. 109-114.
9. Peter Beaumont, Hertha de Villiers, and John C. Vogel, „Modern Man in Sub-Saharan Africa Prior to 49,000 Years B. P.: A Review and Evaluation with Particular Reference to Border Cave", South African Journal Science, Vol. 74 (November 1978), 409.
10. Virginia Steen-McIntyre, Roald Fryxell, and Harold E. Malde, „Geologic Evidence for Age of Deposits at Hueyatlaco Archeological Site, Valsequillo, Mexico", Quaternary Research, Vol. 16 (1981), p. 15.
11. Jeffrey Goodman, American Genesis (New York: Berkley Books, 1982), p. 114.
12. Jeffrey Goodman, American Genesis, p. 112.
13. Thomas E. Lee, editorial comments on „On Pebble Tools and Their Relatives in Amerika" George F. Carter, Antropological Journal of Canada (1966), pp. 18-19.
14. Alan Lyle Bryan, „An Overview of Paleo-American Prehistory from a Circum Pacific Spectrum", Early Man in America, Alan Lyle Bryan, ed. (Edmonton, Alberta: Archaeological Researches International, 1978), pp. 318-327.
15. L. S. B. Leakey, Arthur T. Hopwood, Hans Reck, „Age of the Oldoway Bone Beds, Tanganiyka Territory", Nature, Vol. 128, No. 3234 (October 24, 1931), 724.
16. Reiner Protsch, „The Age and Stratigraphic Position of Olduvai Hominid I", Journal of Human Evolution, Vol. 3 (1974), pp. 379-385.
17. A. Tindell Hopwood, „The Age of Oldoway Man", Man, No. 226 (August 1932), p.194.
18. Sir Arthur Smith Woodward, et. al., „Early Man in East Africa", Nature (April 1, 1933), pp. 477-478.
19. L. S. B. Leakey, „Fosil Human Remains from Kanam and Kanjera, Kenya Colony", Nature (October 10, 1936), p. 643.
20. John Gowlett, Ascent to Civilization (London: William Collins Sons Co Ltd, 1984), p. 87.
21. Sir Arthur Keith, The The Antiquity of Man (London: Williams and Norgate, 1920), p. 473.
22. „Notes", Nature, Vol. 77 (April 23, 1908), p. 587.
23. Myra Shackley, „The Case for Neanderthal Survival: Fact, Fiction, or Faction", Antiquity, Vol. 56 (1982), p. 37.
24. „Relic of a Bygone Age", Scientific American, Vol. 7 (June 5, 1852).