Atsidavimo tarnystės pakopos

Bhakti

3 Bhakti pakopos

  1. sadhana bhakti – praktinė atsidavimo tarnystė, kuri savo ruožtu skiriama į
    1. vaidhi sadhana bhakti – taisyklėmis reguliuojama atsidavimo tarnystės praktika. Tokios praktikos pagrindinė charakteristika yra baimė ir pagarba Vedų nurodymams. Vedose yra daug teiginių apie tai, kad būtina atlikti atsidavimo tarnystę, kitaip žmogaus laukia nesėkmė gyvenime ir po mirties;
    2. raganuga sadhana bhakti – spontaniškai atliekama atsidavimo tarnystės praktika. Jos pagrindinė charakteristika yra didelis noras (laulyam) ir ilgesys patarnauti Krišnai ir suteikti jam malonumą, bet ne baimė Vedų taisyklėms. Raganuga bhakti atliekama dviem būdais:
      1.                                                                i.      su siddha deha – meditacijoje suvokiamu dvasiniu kūnu, kuris tiesiogiai patarnauja Radhos-Krišnos palydovams tokiems kaip Rūpa Mandžari, Lalita ar Višakha;
      2.                                                              ii.      su sadhaka deha – materialiu kūnu, kuris vykdo dvasinio mokytojo nurodymus ir seka ačarjų mokymu.;
  2. bhava bhakti – ekstazinė atsidavimo tarnystė;
  3. prema bhakti – meilės atsidavimo tarnystė.

Kiekviena šių pakopų turi savo požymius ir suteikia skirtingus rezultatus. Vaidhi sadhana bhakti kelias yra labai ilgas ir sunkus, tačiau jam nereikalinga išankstinė kvalifikacija. Raganuga sadhana bhakti kelias yra greitas ir lengvas, bet siela, kuri stoja į šį kelią turi būti labai tyra, arba susilaukti nepriežastinės Krišnos ar Guru malonės.

Atsidavimo tarnystė gali būti atliekama netyrai (mišra) ir tyrai (šudha). Netyrai atliekama atsidavimo tarnystė turi karmos (noro pasiekti materialių rezultatų) ir gjanos (noro išsivaduoti) priemaišų. Tačiau Krišnos dėmesį gali patraukti tik tyrai atliekama atsidavimo tarnystė (šudha bhakti). Apie tokią atsidavimo tarnystę Krišna sako Bhagavad-gytoje 9.22:

ananyäç cintayanto mäà

ye janäù paryupäsate

teñäà nityäbhiyuktänäà

yoga-kñemaà vahämy aham

Tačiau tie, kurie visuomet garbina Mane su nenukrypstančiu atsidavimu, medituodami į Mano transcendentinį pavidalą – jiems Aš atnešu tai, ko jiems trūksta ir išsaugau tai, ką jie turi.

Šiame posme Krišna šlovina atsidavimą, kuris nukreiptas tik į Jį vieną (ananya). Jis teigia, kad asmeniškai pasirūpina tokiais atsidavusiais Jam tarnais. Istorija apie Madhava Dasa Babadži ir Viešpatį Džagannathą tai patvirtina (žr. priedą)

3 Bhakti formos

Višvannatha Čakravarti Thakura (Šri Bhakti-rasamrta-sindhu-bindhu 17-19) sako, kad yra trys būdai atlikti atsidavimo tarnystę:

  1. svarupa siddha (tos pastangos, kurios vien tik susideda iš uttama-bhakti);
  2. sanga-siddha (tos pastangos, kurios susijusios arba yra palankios bhakti vystymuisi, nors pačios nėra sudarytos vien tik iš bhakti);
  3. aropa-siddha (ta veikla, kuri nors ir nesusideda iš tyros bhakti, yra įvardijama kaip bhakti, dėl to, kad skiriama Aukščiausiam Viešpačiui)

 

Aropa-siddha-bhakti: Pastangos, kurioms netiesiogiai priskiriamos bhakti savybės.

Veikla, kuri iš prigimties nėra tyrai sudaryta iš bhakti – tai yra, anukulya-kŗşņānuśilana – ir kurią atliekantis žmogus, tam, kad pasiektų savo tikslus, siūlo savo veiklos rezultatus Viešpačiui. Tai yra vadinama aropa-siddha-bhakti. Kitais žodžiais tariant, jo veikla yra skirta (aropa) Aukščiausiam Viešpačiui, ji yra pavadinama (aropita) bhakti.

 

Tokia bhakti, kurioje yra sumišusi karma arba materialaus pasitenkinimo troškimai yra vadinama sakama-bhakti arba saguna-bhakti. Be bhakti pagalbos, karma negali sunokinti jokio vaisiaus. Žinodami tai, daugybė žmonių siūlo savo nubrėžtas pareigas Viešpaties malonumui, tam, kad Jis galėtų išpildyti jų šalutinius troškimus, Tokių žmonių veikla nėra svarūpa-siddha-bhakti. Nepaisant to, kadangi jie siūlo savo veiklos vaisius, tai yra vadinama tam tikros rūšies bhakti. Nors jų veikla ir skirta patenkinti Viešpatį, jų motyvacija yra tai, kad patenkinus Jį, Jis išpildys jų pašalinius troškimus. Tokiu atveju jų veiklai priskiriamos bhakti charakteristikos.  Todėl, tokios pastangos vadinamos aropa-siddha-bhakti.

Sanga-siddha-bhakti: Pastangos, susijusios su bhakti arba palankios ugdyti bhakti.

Yra ir kitos pastangos, kurios nors ir nesudarytos iš tyros bhakti, anukulya-kŗşņānuśilana, įgyja panašumą į bhakti, dėl to, kad asistuoja bhakti. Tokios pastangos vadinamos sanga-siddha-bhakti. Pavyzdį galima surasti Šrimad-Bhagavatam (11.3. 23-25), Šri Prabuddha Munio teiginyje Maharadžai Nimi:   

„Reikia ugdyti savyje užuojautą kitiems, draugiškumą, pagarbos rodymą, švarumą, asketiškumą, pakantumą, tylumą, Vedų studijas, paprastumą, celibatą, neprievartą ir t.t. Reikia karštį ir šaltį, laimę ir kančią vertinti taip pat. Reikia suvokti, kad Viešpats yra visur. Reikia gyventi nuošalioje vietoje, atsižadėjus prisirišimų prie šeimos, ir būti patenkintu tais pasiekimais, kurie ateina savaime.“

Nors elgesys ir praktika aprašyti šiame posme nėra iš prigimties tyrai sudaryti iš bhakti, jie yra bhakti asistentai. Tokiu būdu jie laikomi tarsi bhakti palydovais. Jei bhagavad-bhakti yra atimama iš paminėtų dvidešimt šešių savybių, tuomet Bhagavanas neturi tiesioginio ryšio su likusiomis savybėmis, tokiomis kaip užuojauta, draugiškumas, pakantumas, asketiškumas it t.t. Tik tuomet, kai šie dalykai egzistuoja šalia bhakti kaip jos asistentai arba palydovai, tuomet atsiranda jų panašumas į bhakti. Todėl šie dalykai yra vadinami sanga-siddha-bhakti.

Svarūpa-siddha-bhakti:  Pastangos, tyrai sudarytos iš uttama-bhakti

Visos palankios pastangos (češta) tokios kaip šravana, kirtana, smarana ir t.t., o taip pat dvasinių emocijų pasireiškimai, kurie pradžioje pasirodo bhavos pakopoje, kurios visiškai neturi bet kokių troškimų, atsietų nuo Krišnos, ir kurios yra laisvos nuo gjanos ir karmos apvalkalų, yra vadinamos svarūpa-siddha-bhakti. Kitais žodžiais, visos kūno, žodžių ir proto pastangos, kurios yra susijusios su Šri Krišna ir kurios yra atliekamas išimtinai ir tiesiogiai dėl Jo malonumo, be jokio pertrūkio, yra vadinamos svarūpa-siddha-bhakti.

 

Todėl pokalbyje tarp Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Raja Ramanandos, užrašytame Šri Čaitanja Čaritamritoje, tiek aropa-siddha, tiek sanga-siddha-bhakti buvo aprašytos kaip išoriškos.

Tikslas ir priemonės

Norint pasiekti bet kokį tikslą, reikia gerai suvokti 3 dalykus:

  1. sambandha -  Kaip aš esu susijęs (sambandha) su savo tikslu? Kodėl man reikia to siekti? Ką man tai duos?
  2. abhideja – ką man daryti metodiškai (abhideya) žingsnis po žingsnio, kad pasiekčiau savo tikslą?
  3. prayodžana – Ką aš patirsiu, kaip mane tai paveiks, kai aš pasieksiu tikslą (prayodžana)? Kur aš eisiu toliau ir ar dar bus ko siekti?

Vedų mokymas teigia, kad visos gyvos būtybės yra susijusios su Dievu, Krišna. Bhagavad-gytoje (15.7) Krišna teigia, kad visos gyvos būtybės yra Jo fragmentinės dalelės. Taip pat Šri Čaitanja Mahaprabhu sako (Cc. Madhya 20.108), kad gyvoji būtybė iš prigimties yra amžinas Krišnos tarnas. Tai yra sambandha – ryšys siejantis mus su tikslu.

Bhakti joga yra mokslinis procesas. Ji pateikia nuoseklią metodiką, kaip suvokti savo ryšį su Dievu. Tai reiškia, kad kiekvienas, kuris nuoširdžiai praktikuos Krišnos sąmonę pagal pateiktą metodiką, pasieks rezultatą. Atsidavimo tarnystės praktika (sadhana) sekant dvasinio mokslo autoritetais, vadinama abhideya.

Ką mes pasieksime, kai atstatysime ryšį su Dievu? Kaip pasikeis mūsų situacija? Ar bus dar ką siekti? Koks yra Aukščiausias siekis, kuris gali būti susijęs su Dievu? Šventraščiai atsako: meilė Dievui – aukščiausias tikslas. Ne meilė be atsako, o abipusiai meilės santykiai tarp Dievo ir gyvos būtybės. Gera žinia tai, kad Krišna, būdamas visos meilės šaltinis, pasiruošęs į šiuos santykius investuoti didesnę dalį. Jis tik laukia mūsų investicijos.

Bhakti augalo lapeliai

Bhakti-rasämåta-sindhu (1.1.17)taip aprašo bhakti jogos požymius:

kleça-ghné çubha-dä mokña-

laghutä-kåt su-durlabhä

sändränanda-viçeñätmä

çré-kåñëäkarñiëé ca sä

Tyra atsidavimo tarnystė tuoj pat atneša išsivadavimą nuo visų rūšių materialios kančios. Ji yra visa ko, kas palanku pradžia. Ji sumažina išsivadavimo vertę. Ji yra labai retai pasiekiama ir savaime suteikia transcendentinį malonumą. Ji yra vienintelis būdas patraukti Krišnos dėmesį.

9 Atsidavimo tarnystės pakopos

Mokslą apie meilę Dievui glaustai suformulavo ir šventraščiais pagrindė Šrila Rūpa Gosvamis. Jo teigimu, atsidavimo tarnystės praktikoje yra devynios pakopos, kurias vainikuoja tyra meilė Krišnai: šraddha, sadhu sanga, bhadžana krija, anartha nivriti, ništha, ruči, asakti, bhava, prema. Šios pakopos aprašytos Atsidavimo nektare:

BRS 1.4.15-16 sako:

ädau çraddhä tataù sädhu-

saìgo ’tha bhajana-kriyä

tato ’nartha-nivåttiù syät

tato niñöhä rucis tataù

athäsaktis tato bhävas

tataù premäbhyudaïcati

sädhakänäm ayaà premëaù

prädurbhäve bhavet kramaù

“Visų pirma reikia turėti bent silpną norą pažinti save. Jis paskatins daugiau bendrauti su dvasiškai pažengusiais žmonėmis. Tolesnė pakopa - iniciacija, suteikta dvasios aukštumų pasiekusio dvasinio mokytojo. Jo vadovaujamas neofitas bhakta pradeda pasiaukojimo tarnybos kelią. Atliekant pasiaukojimo tarnybą, kuriai vadovauja dvasinis mokytojas, atsikratoma materialių prisirišimų, pasiekiamas pastovumas savęs pažinimo procese ir pajuntamas pasakojimų apie Aukščiausią Dievo Asmenį, Šri Krišną skonis. Tas skonis dar labiau sustiprina potraukį Krišnos Sąmonei, kuri subręsta bhavoje - pradinėje transcendentinės meilės Dievui pakopoje. Tikroji meilė Dievui vadinasi prema, aukščiausioji gyvenimo tobulumo pakopa.”

Atsidavimo tarnystės pakopos aprašytos AN 19 skyriaus paskutiniame paragrafe.

Šraddha.

Pačioje pradžioje žmogus turi įgyti tikėjimą Vedomis ir Šventraščiais. Šis tikėjimas atsiranda skaitant šastras ar klausantis šastros iš išmanančių žmonių. Tai taip pat reiškia, kad žmogus turi panorėti užsiimti veikla, aprašyta šventraščiuose. Tuomet mes sakome, kad žmogus pradėjo tikėti į Dievą. Tada jis pasidaro atviras religijai ir pradeda ieškoti žmonių, panašių į save. Adau šraddha reiškia kad prieš šraddha – tikėjimą yra sąlytis su sadhu. Šis sąlytis atsiranda dėl praeities sukriti – dorybingų darbų kraičio. Sukriti yra dviejų rūšių: paramarthika – leidžianti atsirasti bhakti ir laukika – duodanti materialius rezultatus. Paramarthika sukriti susikaupia per daugybę gyvenimų ir galiausiai leidžia žmogui susiliesti su sādhu ir įgyti šraddhą.

Pastaba: Vedos nevadina tikėjimu nuomonės, kad Dievas yra ir sukūrė pasaulį. Tokių pilnas pasaulis ir jie sėkmingai lieka materialistais. Šraddha, tikėjimu vadinamas įsitikinimas, kad mes esame su Dievu susiję ir darydami tai, ką Jis mums liepia, sugebėsime Jį pasiekti. Tikėjimas mums sako, kad nors Krišna yra labai toli, Jis gali mums padėti pas Jį ateiti. Toks tikėjimas vadinamas paramārthika – arba transcendentiniu tikėjimu.

Sadhu sanga

Sadhu vadinamas žmogus, visiškai pašventęs savo gyvenimą Krišnai, sanga reiškia bendravimas. Norint pasiekti gyvenimo tobulumą, reikia ieškoti tokių asmenybių. Čaitanja Čaritamritoje Madhya 22.54 pasakyta, kad viena akimirka bendravimo su sadhu suteikia visą gyvenimo tobulumą. Be abejo, sunku šiame pasaulyje sutikti asmenybę, kuri pasiekė tobulumą Krišnos sąmonėje, todėl jei šalia nėra sadhu, reikia bendrauti su bhaktais, kurie siekia tokio tobulumo. Pamatęs Krišnos atsidavusius, tikintis žmogus gali prisijungti prie jų arba pradėti pamėgdžioti atsidavusius. Jis gali pradėti kartoti maha mantrą juokais ar nerimtai, tačiau laikui bėgant, kai kurie iš tokių žmonių nusprendžia rimtai užsiimti Krišnos Sąmonės praktika. Tada jie kreipiasi į dvasinį mokytoją, prašydami iniciacijos ir asmeninio vadovavimo dvasiniame gyvenime. Sekdamas guru nurodymais jis bendrauja su savo lygio atsidavusiais ir ieško prieglobsčio pas labiau susivokusias sielas. Tai vadinama sadhu sanga. Apie sadhu-sanga yra pasakyta Šrimad-Bhagavatam 3.25.25:

satäà prasaìgän mama vérya-saàvido

bhavanti håt-karëa-rasäyanäù kathäù

taj-joñaëäd äçv apavarga-vartmani

çraddhä ratir bhaktir anukramiñyati

„Bendraujant su tyrais atsidavusiais pasakojimai apie Mano herojiškus darbus yra labai malonūs ausiai ir širdžiai. Tokie pasakojimai atveria tikrąsias žinias apie Mano nuostabumą. Reguliariai klausant ir kontempliuojant apie šias temas žmogus išsivaduoja nuo neišmanymo ir to pasekmėje jis palaipsniui įgyja šraddhą, rati (bhava-bhakti) ir prema-bhakti Man.“

Sadhu-sanga yra dviejų rūšių:

a)      Bendravimas su siddha-mahapurušomis (tobulumą pasiekusiomis sielomis), kurie eina jñāna-margos (impersonalaus išsivadavimo) keliu

b)      Bendravimas su siddha-mahapurušomis, kurie eina bhakti-margos keliu.

šraddha, rati ir prema neatsiranda bendraujant su materialistais, ar net su sadhu, kurie prisirišę prie ritualų, ar kurie siekia išsivadavimo.

Siddha-mahapurušos, kurie eina bhakti keliu (bhakti-marga) skiriami į tris kategorijas:

(1)             Bhagavat-pārşada-deha-prāpt

Atsisakę grubaus materialaus kūno tiek, kurie ištobulino save atlikdami bhakti praktiką, pasiekia savo sac-cit-ānanda dvasinius pavidalus, kurie yra tinkami tarnauti Viešpačiui kaip Jo palydovai ( pārşada). Tokie asmenys yra geriausi iš visų uttama-bhāgavatų.

(2)             Nirdhūta-kaşāya

Tie, kurie nors ir pasilieka šiame grubiame materialiame kūne, sudarytame iš penkių elementų, tačiau neturi jokių materialių troškimų pėdsakų (vāsanā) ir neturi jokių materialių įspūdžių (samskārų) savo širdyse, yra vadinami nirdhūta-kaşāya (kurie atmetė visus materialius nešvarumus). Jie priklauso tarpinei uttama-bhāgavatų klasei.

(3)             Mūrcchita-kaşāya

Tie siddha-mahāpuruşos, kurie eina bhakti keliu, ir kurių širdyje dar išlikęs materialių troškimų pėdsakai (vāsanā) ir įspūdžiai (samskāras), kurie remiasi į dorybės guną, yra vadinami mūrcchita-kaśāya. Dėka jų bhakti jogos įtakos, šios vāsanos ir samskāros yra snaudžiančiame arba nesąmoningame būvyje. Kai tik atsiranda palanki galimybė, jų garbinimo objektas, Šri Bhagavānas pasirūpina kažkaip, kad jų troškimas būtų išeikvotas ir pritraukia juos prie Savo lotosinių pėdų. Tokios išaukštintos sielos priklauso pradinei (kaništha) uttama bhāgavatų stadijai.

Devarši Nārada yra aukščiausio uttama-bhakto pavyzdys. Šukadeva Gosvamis priklauso tarpinei uttama-bhāgavatų klasei. Šri Nārada savo ankstesniame gyvenime kaip tarnaitės sūnus, yra pavyzdys pradinės uttama-bhāgavato pakopos. Bendravimas su šiomis trimis mahā-bhāgavatų klasėmis ir jų malonė yra šraddhos atsiradimo priežastis.

Sadhu-sanga taip pat reiškia dikša (dvasinę iniciaciją) ir šikša (pamokymus)

Bhadžana krija

Sekančioje pakopoje atsidavęs pradeda atlikti vieną ar kitą tarnystės formą. Ši pakopa vadinama bhadžna krija - reguliuojama atsidavimo tarnystės pakopa. Jos metu atsidavęs, reguliuojamas dvasinio mokytojo mokosi tarnauti Krišnai ir susilaiko nuo nuodėmingos veiklos, tokios kaip mėsos valgymas, svaigalai, azartiniai žaidimai, palaidas lytinis gyvenimas.

Rūpa Gosvami „Atsidavimo nektare“ aprašo 64 bhadžana krijos angas (sudedamąsias dalis) iš kurių svarbiausios pirmosios trys:

Śrī Guru padāśraya – priimti dvasinio mokytojo lotoso pėdų prieglobstį;

Śrī Krišna dīkşā-śikşādi – gauti iniciaciją ir dvasinius pamokymus;

Prīti-pūrvaka-guru-seva – tarnauti Śrī Guru su meile.

Išsamų aprašymą apie visas 64 atsidavimo tarnystės sudedamąsias dalis galima rasti Atsidavimo nektaro 6-13 skyriuose.

Bhadžana krija susideda iš dviejų pakopų:

1) netvirta - aništhita

2) tvirta - ništhita.

Netvirtas atsidavimo tarnystės atlikimas yra 6 rūšių:

1)  utsaha mayi - apgaulingas pasitikėjimas savimi. Lygiai kaip vaikas pradedantis eiti į mokyklą galvoja, kad žino viską, taip atsidavęs pradėjęs bhakti jogos kelią, galvoja, kad jis viską gali.

2)  ghana tarala (storas-plonas) - sporadiškos pastangos. Kaip mokinys vieną akimirką gali labai rimtai studijuoti knygą, o kitą akimirką atmesti viską todėl kad nesupranta ir neturi tikro skonio mokytis, taip ir atsidavę jie gali labai nuoširdžiai atlikti tarnystę, o po to nusivylę viską mesti.

3)  vyudha vikalpa - neryžtingumas. Kai atsidavęs nežino ką jam pasirinkti: nedelsiamą atsižadėjimą nuo materialaus pasaulio ar dar pagyventi jame. Ar reikia priimti sanjasą, bet kas bus jei per anksti, o iš kitos pusės, jei numirsi be sanjasos, šeimoje, eisi į pragarą. Ar reikia tik kartoti ir klausytis šventą vardą, ar reikia dar ir kuo nors praktišku užsiimti, o kodėl nepabandžius visus tarnystės metodus iš karto, kaip Maharadža Ambariša. Tokie samprotavimai be jokio sprendimo vadinami vyudha vikalpa.

4)  višaya sangara - kova su Maya. Suvokdamas, kad nepasieks tvirtumo atsidavimo tarnystėje būdamas prisirišęs prie materialių dalykų, jis bando iš karto atsižadėti visų  prisirišimų. Tačiau nepajėgdamas atsižadėti jis užsiima visa ta veikla, prieš kurią taip kovojo. Tai yra nuolatinė kova su anksčiau įgytais troškimais. Ši kova kartais baigiasi pergalė, o kartais pralaimėjimu. Neofitams atsidavusiems iki tam tikro laipsnio leidžiama patenkinti savo juslinius poreikius, jei jie nesugeba su tuo kovoti.

5)  niyamakšama - nesugebėjimas laikytis įžadų. Kiekvieną dieną toks atsidavęs duoda vis naujus įžadus, kad kartos tiek ir tiek ratų mantros, kad per dieną pasiūlys tiek nusilenkimų, kad visą laiką kalbės tik apie Krišną, ir nebendraus su tais, kurie kalba materialiomis temomis. Tačiau nepaisant savo pasiryžimo, kiekvieną dieną jis sulaužo savo įžadus. Jei ankstesnis punktas buvo apie tą kuris nesugeba atisakyti materialios veiklos, tai niyama akšama reiškia nesugebėjimo pagerinti savo atsidavimo tarnystę.

6)  taranga rangini - mėgavimasis bangomis. Gerai žinoma, kad bhakti padaro žmogų patraukliu. Iš kitos pusės sakoma, kad patrauklumas sukuria turtą.  Atsidavusieji kartais turi nemažas galimybes pagerinti savo materialią padėtį arba savo autoritetą ir padėtį visuomenėje. Kartais nepatyrę atsidavusieji pasinaudoja šia galimybe. Toks noras siekti malonumo (ranga) menkuose dalykuose, kurie yra tarsi atsidavimo tarnystės piktžolės yra tarsi plaukiojimas mažomis materialių galimybių bangomis (taranga) didžiuliame bhakti vandenyne.

 

Visi šie dalykai parodo netvirtumą atsidavimo tarnystėje.

Anartha nivriti

Taip atsidavęs pasikelia iki anartha nivriti pakopos, kuri reiškia nereikalingų dalykų valymą iš širdies. Anarthos yra keturių rūšių:

1) Svarūpa bhrama – iliuzija apie dvasinį identiškumą. Susideda iš keturių dalykų:

  1. sva tattva arba dživa svarūpa bhrama – iliuzija apie savo dvasinį tapatumą;
  2. paratattva bhrama – iliuzija apie Aukščiausios absoliučios tiesos dvasinį tapatumą;
  3. sādhya-sādhana tattva bhrama – iliuzija apie sādhana bhakti arba priemones pasiekti dvasinį tobulumą ir sādhya – objektą, pasiekiamą atliekant tokią sādhaną arba prema bhakti.
  4. māyā-tattva-bhrama – iliuzija apie Viešpaties išorinę energiją - Māyā.

2) asat tŗşņā – troškulys netikriems dalykams, t.y. jutiminiams malonumams. Susideda iš keturių dalykų:

(1) troškimų jusliškai tenkintis šiame pasaulyje įvairovė

(2) Troškimai mėgautis aukštesnėse planetinėse sistemose, svargalokoje.

(3) Troškimai pasiekti aštuonias mistines siddhi ir devynis dieviškus Kuveros brangakmenius (padma, mahāpadma, śankha, makara, kacchapa, mukunda, kunda, nīla ir kharva),

(4) troškimas pasiekti išsivadavimą, mukti.

3) aparādha – įžeidimai. Susideda iš keturių dalykų:

(1) Įžeidimai prieš Krišną (krišna aparādha)

(2) Įžeidimai prieš Krišnos vardą (nama aparādha). „Atsidavimo nektaras“ mini 10 įžeidimų, kurių reikia vengti ypatingai.

(3) Įžeidimai prieš Krišnos pavidalą (Viešpaties Dievybės pavidalą arca vigraha aparādha arba seva aparāddha). „Atsidavimo Nektare“ išvardinti 32 seva aparāddhų tipai, kurių reikia vengti.

(4) Įžeidimai prieš gyvąsias būtybes, kurios yra neišmatuojamai mažos Viešpaties dalelytės (tadīya-citta-kaņa-jīva aparādha)

4) hŗdaya-daurbalya – širdies silpnybės. Susideda iš keturių dalykų:

(1) tuccha-āsakti (Prisirišimas prie tuščių dalykų),

(2) kūţī-nāţī (Apgavikiškas elgesys – žodis kūţī-nāţī gali būti suskaidytas į sudedamąsias dalis: „“, blogas arba piktas, o „na“ arba nāţī, tai, kas yra draudžiama. Tokiu atveju tai reiškia daryti blogus darbus arba daryti tai, kas yra draudžiama.

(3) mātsarya (pavydas)

(4) sva-pratişţhā lālasā (troškimas pasiekti šlovę ir prestižą).

 

Be šių keturių yra papildoma klasifikacija: vėl keturios anarthų rūšys:

1) duşkŗti uttha - kilusios iš praeities nedorybingų darbų; Tai 5 klešos:

a)  avidya – neišmanymas arba užmarštis apie Krišną;

b)  asmita - klaidingas ego, kylantis iš sampratų „aš“ ir „mano“, susijusių su materialiu kūnu;

c)  raga – prisirišimas prie jutiminio pasitenkinimo objektų;

d)  dveša – neapykanta ar priešiškumas nemaloniems dalykams, tam, kam nepritariame ir priešiškoms situacijoms;

e)  dur-abhiniveša – prisirišimas prie arba pasinėrimas į nuodėmingą veiklą.

2) sukŗti uttha – materialūs malonumai, kilę iš praeities dorybingų darbų;

Tai prisirišimai prie dorybingos veiklos rezultatų (dorybės guna, juslinis pasitenkinimas ir išsivadavimas).

3) aparādha uttha - kilusios dėka įžeidimų atsidavimo tarnystei;

Tai neturima omenyje seva aparadhos, kadangi jos yra lengvai pašalinamos garbinant toliau, tačiau nama aparadhos nėra taip lengvai pašalinamos ir jų pasekmės yra sunkesnės.

4) bhakti uttha - kilusios dėl netobulai atliekamos atsidavimo tarnystės.

Troškimai lābha – materialiems laimėjimams, pūdža – garbinimui ir pratišthā – prestižui, kurie kyla atliekant sakāma bhakti arba sopādhika bhakti – sąlygotą atsidavimo tarnystę. Lygiai taip pat kaip augant vertingam augalui, šalia jo visuomet auga ir piktžolės, taip pat ir šalia bhakti visuomet auga ir pagarba, turtas, pripažinimas, patogi padėtis, šlovė etc. Savo prigimtimi šie dalykai gali paveikti atsidavusiojo širdį ir laikui bėgant gali užgožti tikrąjį augalą - bhakti.

Anarthų naikinimas turi 5 pakopas:

1)  ribotas (viena ar kelios anarthos);

2)  persmelkiantis (paliečiantis iš karto daugumą anarthų). Jis pasiekiamas ništha pakopoje.

3)  pagrindinis - pasiekiamas rati ar bhavos pakopoje;

4)  visiškas - pasiekiamas premos pakopoje;

5)  absoliutus - pasiekiamas kai apsistojama prie Krišnos pėdų.

 

Tačiau įvairių rūšių anarthų naikinimas gali vykti skirtingai.

Anarthos kylančios ir aparadhų pradedamos naikinti bhadžana krijos pakopoje, bet jų naikinimas ribotas. Ništhos pakopoje naikinimas yra persmelkiantis. Rati arba bhavos pakopoje naikinimas yra pagrindinis. Premos pakopoje naikinimas yra visiškas. Pasiekus Viešpaties lotoso pėdas naikinimas yra absoliutus.

Anarthų, kylančių iš praeities blogų darbų, naikinimas bhadžana krijos pakopoje yra pagrindinis, ništhos pakopoje visiškas, o asakti pakopoje - absoliutus.

Anarthų, kylančios iš atsidavimo tarnystės, naikinimas bhadžana krijos pakopoje yra  ribotas, ništhos pakopoje – visiškas, o ruči pakopoje – absoliutus.

Žmogus negali sakyti, kad jis neatlieka įžeidimų, kadangi jei taip yra, jis jau turėtų apreikšti visus bhavos arba ekstazinės meilės Dievui požymius.

Ništhita bhakti

Tokiu būdu jis sunaikina palaipsniui savo anarthas ir tampa prisirišęs prie Krišnos Sąmonės. Ši pakopa vadinama ništhita arba ništha. Tvirtumas yra pasiekiamas, kai atsikratoma penkių blogų įpročių:

1)  laya (miegas, proto neveiklumas) – atsidavęs snūduriuoja kirtano ar paskaitos metu;

2)  vikšepa (projekcija, vaizduotė) – bhaktas, klausydamas ar kalbėdamas apie Krišną, prote viską suvokia materialiai;

3)  apratipatti (dvasinis abejingumas), nors nėra mieguistumo, bhaktas jaučiasi abejingas ir pasyvus Krišnos sąmonei;

4)  kašaja (nuodėmingi įpročiai) – bhaktas išlieja ant kitų pyktį, vaikšto pasipūtęs, yra godus, etc.;

5)  rasasvad (skonis nuodėmingai veiklai) – bhaktas negali sutelkti proto į kirtaną ar šravaną, kai tik atsiranda galimybė patenkinti savo jusles ar protą. .

 

Ništhita bhakti reiškia dviejų rūšių tvirtumą:

1)              pačios bhakti tvirtumas

a)  kūno tvirtumas (fizinė tarnyba),

b)  kalbos tvirtumas (kirtanas)

c)  proto tvirtumas (meditacija, maldos).

2)                dalykų, palankių bhakti, pastovumas.

Tai tokie dalykai kaip nuolankumas, paslaugumas, pagarbos rodymas, draugiškumas ir gailestingumas.

Ništhos pakopoje praktikuojant bhadžaną atsiranda ekāgratā (vieno tikslo siekimas) ir nairantaryamayi (pastovus siekimas).

Ruči – skonis

Tai skonis atsidavimo tarnystei arba kitaip lālasā – intensyvus troškimas atlikti bhadžaną. Ruči vadinamas toks potraukis bhakti veiklai, kuris toli pranoksta potraukį bet kuriai kitai veiklos rūšiai. Skirtingai nuo žemesnių pakopų, žmogus, jaučiantis potraukį bhakti veiklai, niekuomet nepavargs nuo jos, net jei ilgą laiką giedotų ar klausytųsi šventą vardą. Kaip ir pagijus nuo geltos vėl atsiranda potraukis saldumynams, taip ir nuolat kartojant šventą vardą, laikui bėgant pagyjama nuo materializmo ligos ir potraukis šventam vardui atsistato.

Jis turi dvi dalis:

1)              skonis, kuris priklauso nuo nuostabių atsidavimo tarnystės elementų.

Toks atsidavęs gali mėgautis kirtana, jei gražiai dainuojama. Jam gali patikti pokalbiai apie Krišną, jei kalba labai išmanantis žmogus, etc. Panašiai kaip žmogus, kurio apetitas silpnas, paskatintas valgyti, paklaus: kokie patiekalai pagaminti ir kokia jų kokybė. Tai rodo, kad bhakto širdyje dėka nešvaros potraukis bhakti veiklai nėra stiprus.

2)              skonis, kuris nuo jų nepriklauso.

Toks bhakta jaučia skonį viskam, kas susiję su Krišna, nesvarbu, kaip tai netobula. Kirtanas gali nebūti gražus, tačiau jis mėgaujasi pačiu kirtanu - šlovinimu, o ne melodija ir skambesiu. Tai rodo, kad jo širdyje jau nebėra nešvaros ir silpnumo.

Ruči pakopoje atsidavęs nuoširdžiai apgailestauja dėl savo praeities, kuomet jis iššvaistė tiek brangaus laiko jusliniams malonumams ir niekuomet nejuto potraukio pokalbiams apie Aukščiausiąjį. Tuomet nuošaly nuo kitų, jis pradės mėgautis ir pagarbiai kalbėti apie nektariškus dalykus, susijusius su Viešpačiu ir aprašytus Šrimad Bhagavatam. Jis pastoviai kalbės su atsidavusiais, niekuomet nenukrypdamas į temas nesusijusias su Krišna. Jis atras prieglobstį Viešpaties dhamoje ir visiškai pasišvęs tarnystei Viešpačiui. Neišmanėliai galvos, kad jis eina iš proto.

Patyrę bhaktai atlieka atsidavimo tarnystę tarsi šokį. Atsidavęs pradeda mokytis šito šokio, laikomas už rankos šokių instruktorės – ruči. Taip jis išmoksta viską, patirdamas ypatingą, neįsivaizduojamą palaimą, kurios neįmanoma aprašyti. Į kokią palaimingą karalystę pateks jis, kai jį pradės mokyti didieji šokio meistrai: bhava ir prema.

Āsakti

Kai skonis pokalbiams apie Krišną labai subręsta ir pasiekia didelę gelmę, ir kai pats Krišna tampa pasimėgavimo objektu - tai vadinama āsakti arba prisirišimu. Tuomet atsidavimo tarnystės augalas subrandina daugybę pumpurų,kurie prasiskleis į žiedus bhavos pakopoje ir taps vaisiais premos lygmenyje. Jei ruči lygmenyje atsidavusiojo prisirišimas nukreiptas į tarnystę, tai āsakti pakopoje prisirišimo objektas yra pats Krišna. Iš tiesų, abiejose pakopose svarbiausi potraukio objektai yra ir bhakti ir Krišna, skiriasi tik potraukio proporcija. Āsakti tiek nupoliruoja sielos veidrodį, kad jame kartais tampa regimas Krišnos atvaizdas. Tokio atsidavusiojo mintys niekuomet nebenukrypsta nuo Krišnos.  Mąstyti apie Krišną jam tampa natūralu, kaip materialistui galvoti apie juslinius malonumus.

Kur jis beitų ir ką bedarytų, netgi materialūs objektai ir paprasti žmonės jam primena Krišną. sutikęs berniuką gatvėje, jis prisimins išminčių Sanaka Kumarą ir klaus jo, ar galės pamatyti Vradžos karaliaus sūnų. Pamatęs miške žvėrį, jis pradės spėlioti, ar Krišna jam nori suteikti malonę, ar nubausti: „Jei ši antilopė žengs į mano pusę, Krišna nori suteikti man malonę, jei ne, Jis mane baudžia.“ Grįžęs namo, kaip šykštuolis, skaičiuojantis savo ir kitų nuosavybę, jis pastoviai galvos: „ką aš šiandien gavau, ar dar daug man reikia, kada gi aš pasieksiu savąjį tikslą?“

Skirtumas tarp ništhos ir āsakti yra tai, kad ništhos pakopoje naudojamas intelektas, o āsakti yra spontaniška. Ništhos pakopoje, net jei protas nejaučia potraukio, intelektas lieka pasišventęs hari bhadžanui. Tačiau, kai sādhaka pasiekia āsakti pakopą, jis nebepriklauso nuo įvairių intelektinės galios panaudojimų. Šiame lygyje jis yra giliai pasinėręs į bhadžaną spontanišku būdu.

Bhava

Kai asakti pasiekia savo pilną brandą, ji yra vadinama rati arba bhava. Bhava yra trijų energijų: sac cid ir ananda, išeinančių iš Paties Viešpaties pradinis pasireiškimas. Ji yra vadinama bhakti augalėlio pražydusiu žiedu, kurio išorinis paviršius turi „sarvaih surdurlabha“ (retumo) savybę, o vidinis paviršius yra „mokša laghu krti“ (mokša tampa nereikšminga). Viena šito žiedo dalelytė visiškai išrauna neišmanymą. Dar daugiau, gausiai skleisdamas savo kvapą, bhavos žiedas pajėgus prisišaukti Madhusūdaną.

Tuo metu atsidavusiojo akys krypsta į Krišną, norėdamos patirti kiekvieną Krišnos kūno dalelytę, ir pradeda maudyti atsidavusiojo kūną nepaliaujamu ašarų srautu.

Tarsi apsėstas gyvulys lakstantis šen bei ten, kartas nuo karto sustodamas ir ištempdamas ausis jis bando išgirsti Krišnos fleitos garsą, kojų varpelių skimbčiojimą, saldaus Jo balso intonacijas, Jo pėdų žingsnius. Jo kūnas pašiurpsta ekstazėje, patirdamas ilgai lauktą Krišnos švelnių rankų prisilietimą. Jo šnervės vėl ir vėl plačiai atsiveria, trokšdamos įkvėpti ir patikrinti Jo kūno kvapą. Norėdamas paragauti Viešpaties skonį, jo liežuvis pajunta didžiulį džiaugsmą ir jis laižo savo lūpas. Kartais, kai Viešpaties malone jis gauna galimybę bendrauti su Viešpačiu, jo širdis įsilinksmina, o jis apsvaigsta nuo saldumo pertekliaus, o po to, kai Viešpats pasitraukia, jis sielvartauja ir tampa prislėgtu. Tokiu būdu sančiari bhavos požymiai papuošia jo kūną.

Jo intelektas būdravimo, miego ir gilaus  miego metu tvirtai pasiryžęs nei akimirkai nenukrypti nuo minčių apie Krišną. Tuo metu, kai jis įgyja dvasinį kūną, tinkamą atlikti amžiną tarnystę Krišnai,  nesunaikinama siela įžengia į šį kūną, o materialus kūnas tampa beveik negyvu. Tuo metu bhaktas pradeda patirti ypatingą Krišnos savinimąsi: tarsi bitė, jis trokšta sugerti Krišnos lotoso pėdų kvapą. Įgijęs patį nuostabiausią bhavos brangakmenį, atsidavęs tarsi šykštuolis, slepia jį nuo paprastų žmonių. Kai jis tampa atsižadėjimo, pakantumo ir kitų nuostabių savybių kurios pasireiškia bhavos pakopoje, buveine, pažengęs atsidavęs suvokia savo vidinį statusą pagal šituos išorinius požymius, tačiau kiti, kurie mato jo išsiblaškiusį protą, nusprendžia, kad jis pamišęs.

Bhavos pakopa yra dviejų tipų: kylanti iš raga bhakti ir kylanti iš vaidhi bhakti. Pirmojo tipo bhava, kylanti iš raganuga bhakti, yra tiršta ir intensyvi, būdama stipresnė savo jėga. Jai būdingas natūralus jausmas, kad Viešpats yra lygus jam ir pasibjaurėjimas idėja, kad Viešpats yra Visagalis šeimininkas. Antrasis tipas, kylantis iš vaidhi bhakti yra silpnesnis savo jėga ir natūralumu. Jai būdingas Krišnos savinimosi jausmas sumišęs su suvokimu, jog Viešpats yra Visagalis Dievas. Šie du bhavos tipai yra patiriami dviem skirtingais būdais dviejų tipų atsidavusiųjų širdyse.

Šita bhava yra ragaujama skirtingais saldumo laipsniais, panašiai kaip mango, cukrašvendrės ir vynuogių sultys turi skirtingas skonio koncentracijas. Egzistuoja penkių tipų bhaktai: tie kurie elgiasi kaip śantos, dasos (tarnai), sakhos (draugai), pitris (vyresnieji) ir prejasi (mylimieji). Jie turi skirtingas nuotaikas śanti, dasja, sakhjam, vatsalja ir prijata. Bhava savo pačios energijos pagalba sukelia vibhavos, anubhavos ir vjabhičari bhavos pasirodymą. Vyraujanti nuotaika, kurią sukuria bhaktų elgesys yra vadinama staji bhava, kuri, sumišusi su šiais trimis elementais sukuria śanta, dasja, sakhja, vatsalja ir udžvala rasas.

Šruti tekstai apibrėžia rasą kaip pačią Viešpaties esmę (raso vai sah). Lygiai kaip vanduo yra visose versmėse, upėse ir tvenkiniuose, bet vandenynas jį personifikuoja, taip ir šita rasa, nors ir esanti visose Viešpaties avatarose, ir jose susiliečia su tobulumu, vis dėlto savo absoliučią reikšmę pasiekia Krišnos asmenyje, kuris yra Vradžos karaliaus sūnus. Patyręs atsidavęs patiria tiesiogiai rasą (Patį Krišną), kuris pasirodo pirmoje brandos pakopoje (bhavoje) ir tampa visiškai įkūnytu premos pakopoje.

Prema – subrendusi meilė Dievui

Ant bhakti vijoklio, kuris sadhana bhakti pradžioje išskleidė du lapelius, dabar staiga pasirodo daugybė švelnių anubhavos (ekstazės požymių) žiedlapių, kurie auga iš bhavos žiedų. Šios anubhavos kupinos atsidavimo procesų, tokių kaip klausymas  ir kartojimas. Jos skaisčiai spindi kiekvieną akimirką. Pirma atsiradęs žiedas vadinasi bhava, galiausiai jis subrandina vaisių, vadinamą prema. Tačiau bhakti vijoklis yra pats įstabiausias, nes išsiskleidus lapeliams, pumpurams, žiedams ir subrendus vaisiams, visi šie dalykai nepraranda savo pradinių formų. Kartu jie spindi vis naujai ir naujai.

Nesuskaičiuojamos bhakto mintys anksčiau buvo tvirtai pririštos materialiomis nuosavybės jausmo šeimai, giminėms, namams ir daiktams virvėmis. Tačiau, pasirodžiusi prema lengvai išlaisvina proto funkcijas nuo visų šių prisirišimų, naudodamasi savo prigimtine galia visiškai transformuoti visas materialias funkcijas, kiek jos bebūtų materialios, į personalius, dvasiškai palaimingus elementus, ir taip pat transformuoti visas šias materialių prisirišimų virves į dvasinės prigimties virves. Tuomet šiomis dvasinio savinimosi virvėmis prema pririša sudvasintas proto funkcijas prie Viešpaties vardo, pavidalo ir jo savybių saldumo. Tokiu būdu pateka spindinti premos saulė ir, apreikšdama savo skaistumą, sugėdina visus materialius idealus (purušarthas).

Sultys, kurios teka iš premos vaisiaus, ragaujamos suteikia pačią intensyviausią koncentruotą palaimą, o jos maitinančioji savybė yra jos sugebėjimas patraukti Krišną. Nereikia ir sakyti, kad atsidavęs, kuris pradeda ragauti šias sultis, nebekreipia dėmesio į jokias kliūtis. Kaip šykštuolis, kuris pradeda karščiuoti dėl turtų, kaip vagis, kuris praranda bet kokį diskretiškumo jausmą, pasinėręs į savo darbą, taip ir atsidavęs praranda bet kokį savęs suvokimo jausmą. Kartais yra nekantrumas pamatyti Viešpatį, kaip alkanas žmogus, kuris negali pasisotinti netgi valgydamas pačius skaniausius patiekalus visą dieną ir naktį. Deginamas tarsi saulės tokio nekantrumo, jis nusiramina tik mėgaudamasis Viešpaties pavidalu, savybėmis bei saldumu, kurie šiuo metu pasirodo akimirkomis. Stulbinanti prema, kylanti atsidavusiajame, po truputį didėja, ir atsidavęs kiekvieną akimirką tikisi tiesiogiai susitikti su Viešpačiu. Jo ilgesys Viešpačiui yra labai intensyvus, deginantis tarsi didelis gaisras, ir draskantis kūną tarsi aštri strėlė, todėl akimirkos, kai jis gali regėti Viešpaties pavidalą, Jo savybes bei saldumą, nepatenkina jo.

Jis laiko savo draugus nereikalingais kaip išdžiūvęs ir žole apaugęs šulinys, jo namų aplinka pasidaro tarsi spyglių kupinas miškas. Maistas pasidaro visiškai neskanus. Kitų atsidavusiųjų pagyros yra tarsi gyvatės įkandimai. Visi būtini ritualai pasidaro tarsi nepakeliama našta. Draugų paguodos skamba tarsi nuodai. Nors jis pastoviai budrus, šis budrumas panašus į nevilties vandenyną, o jo miegas atrodo tarsi pabėgimas nuo žiauraus gyvenimo. Jo kūnas tampa tarsi Viešpaties bausmės taikiniu. Jo gyvybės oras pasidaro be gyvybės, tarsi kepinti grūdai. Tai ką anksčiau jis laikė savo gyvenimo tikslu dabar jau atmesta kaip didžiausia nelaimė. Netgi mąstymas apie Viešpatį drasko jo kūną į gabalus.

Tada prema, įgijusi švelnaus bučinio pavidalą, patraukia juodąjį Krišną ir priverčia akimirkai pasirodyti tokiam bhaktui. Tuo metu visos atsidavusiojo juslės tampa visų palankių Krišnos savybių: Jo aukščiausio grožio, kvapo, melodijos, jaunystės, skonio, audaryos ir karunyos imtuvais. Atsidavęs, kiekvieną akimirką jaučia vis didesnį ir didesnį troškimą ragauti ir mėgautis šiomis savybėmis.

Kaip ištroškęs ir sukaitęs žmogus dykumoje atranda nusiraminimą ir pavėsį bei gaivą vėsioje oazėje prie vandens šaltinio, taip ir atsidavęs, gerdamas šį nektarą, patiria beribę palaimą.

Viešpats pirmiausia apreiškia savo grožį jo akims. Jo grožio akivaizdoje visos juslės ir protas įgyja akies savybes, čia pat atsitinka paralyžius, pradeda tekėti ašaros ir atsiranda drebulys. Taip galiausiai atsidavęs nualpsta. Kad padėtų savo atsidavusiam, Viešpats po to apreiškia savo kvapą atsidavusiojo šnervėms, ir dėka to visos atsidavusiojo juslės įgyja nosies savybes. Vėlgi atsidavęs nualpsta nuo palaimos. Tuomet Viešpats apreiškia savo gilų balsą atsidavusiojo ausims. Visos jo juslės tampa tarsi ausys, norinčios klausytis, ir atsidavęs trečią kartą nualpsta. Tada Viešpats gailestingai paliečia savo pėda, savo rankomis ir savo krūtine atsidavusį ir bhaktas patiria Viešpaties gaivų jaunatviškumą.  Tiems, kurie yra tarnystės nuotaikoje, Viešpats prisiliečia pėda prie jų galvos. Tuos, kurie yra draugystės nuotaikoje, Viešpats paima už rankų, o tiems, kurie yra tėviškoje nuotaikoje, jos nuvalo savo rankomis jų ašaras, o tuos, kurie yra santuokinėje nuotaikoje, jis apkabina, paliesdamas savo rankomis ir krūtine. Tada visos atsidavusiojo juslės įgyja prisilietimo juslės savybę ir bhaktas nualpsta ketvirtą kartą. Viešpats tuomet jį atgaivina, suteikdamas jam Savo lūpų skonį. Tačiau tai atsiskleidžia tik tiems, kurie išsiugdė santuokinės meilės nuotaiką. Visos atsidavusiojo juslės įgyja skonio juslės savybes ir jis nualpsta penktąjį kartą. Šitas palaimingas alpulys yra toks gilus, kad Viešpats gali jį atgaivinti tik suteikdamas jam savo audarya (dosnumą), šeštąjį savo malonės tipą. Audarya reiškia tokią būseną, kurioje visos Viešpaties savybės (jo grožis, kvapas, garsas, prisilietimas ir skonis) visos staiga apsireiškia atitinkamoms bhakto juslėms.

 

Šioje pakopoje prema, kuri supranta Viešpaties norą, padidėja iki maksimumo, o kartu su ja padidėja atitinkamai ir noras gauti daugiau. Taip atsidavusiojo širdyje kyla draskanti trintis tarp tuo pat metu kylančių emocijų, konfliktas tarp šimtų palaimos vandenyno bangų ir tada atsidavusiajam įgyja jo proto vyraujančios dievybės pavidalą. Taip prema paskleidžia savo įtaką tokiu būdu, kad leistų patirti bhaktui skirtingus skonius be jokio konflikto. Šie premos pasireiškimai yra anapus materialios logikos ribų.

Tuomet Viešpats, regėdamas atsidavusį, tarsi čatakos paukštį, kuris bando paragauti visų lietaus lašų, norintį paragauti Jo grožio, kvapo, garso, prisilietimo, skonio ir audaryos saldumą, bet nepajėgų tai padaryti, svarsto: „Kodėl aš laikau tiek daug nuostabių savybių sau pačiam?“

Kad atsidavęs galėtų mėgautis tomis savybėmis iki galo, Viešpats apreiškia savo kripa šakti (taip pat vadinamą anugraha) visų jo energijų ašigalį, aukščiausią kontroliuojančią energiją, kuri šventraščiuose aprašoma kaip karalienė lotoso viduryje, kurio aštuoni lapeliai yra aštuonios svarūpa šakti (vimala, utkaršini, jnana, kriya, yoga, prahvi, satya ir išana), ir kuri vadinama keliais vardais, tokiais kaip vatsalya (prieraišumas) ryšium su atsidavusiais, esančiais tarnystės nuotaikoje ir karunya  (užuojauta) ryšium su atsidavusiais esančiais santuokinės meilės nuotaikoje. Ji leidžia atsidavusiam pamatyti Viešpaties akis ir jo kūną. Kripa šakti dėka Viešpaties visa persmelkiančios laisvos valios dalelytė pasireiškia atsidavusiame ir sukelia didžiulę nuostabą netgi tiems, kurie suvokė Paramatmą. Šios energijos dėka Viešpaties prielankumas atsidavusiems tarsi imperatorius valdo visas kitas palankias ir prigimtines Viešpaties savybes, tokias kaip satya, šauča, daya, kšanti, kurias personifikuota žemė mini Šrimad Bhagavatam pirmoje giesmėje.

Aštuoniolika smerktinų savybių: iliuzija, tingumas, klydimas, polinkis materialiems malonumams, intensyvus geismas, nepastovumas, pasipūtimas, pavydas, prievarta, persitempimas, sielvartas, negarbingumas, pyktis, ilgesys, baimė, iliuzija palaikyti visą pasaulį, šališkumas ir priklausomybė nuo kitų nepasirodo Viešpaties kūne. Tačiau, kripa šakti dėka netgi šios savybės kartais pasireiškia įvairiose avatarose, tokiose kaip Rama ir Krišna, ir atsidavusieji suvokia jas kaip puikias savybes.

Įgijęs galią ragauti visas Viešpaties savybes, tokias kaip Jo grožis ir kvapas, ir ragaudamas kiekvieną iš jų, atsidavęs pakyla į vis naujas ir naujas nuostabios patirties aukštumas, o jo širdis sutirpsta nuo nepertraukiamo suvokimo apie Viešpaties neprilygstamą prielankumą savo atsidavusiam. Tuomet Viešpats, rodydamas savo nuostabią prigimtį sako: „O geriausias iš atsidavusiųjų, daugybę gyvenimų tu atsisakydavai žmonos, namų ir turtų dėl Manęs, ir įsipareigojęs tarnauti Man, tu pakentei šaltį, vėją, alkį, troškulį ir skausmą, pakentei kitų žmonių patyčias ir ėmeisi elgetos gyvenimo. Atsilygindamas už visas tavo aukas, Aš negaliu tau duoti nieko. Aš tapau tavo skolininku. Kadangi viešpatystė visoje žemėje, pusdievio postas ir mistinės galios netinka tau, kaip Aš galiu tau juos siūlyti? Jokiam žmogui negalima duoti žolės ir šieno, kurie teikia džiaugsmą karvėms. Nors Aš esu nenugalimas, tu Mane nugalėjai. Aš gyvenu dėl tavęs ir šoku tau. Aš laikausi įsikibęs į tavo gerųjų savybių vijoklį kaip į Savo atramą.“

Girdėdamas saldžius ir patrauklius Viešpaties žodžius, atsidavęs sako: „O Viešpatie, šeimininke, malonės vandenyne, tu pažvelgei į mane tuo metu, kai mane kandžiojo krokodilai, nesibaigiančios gimimų ir mirčių kančios beribėse materialios egzistencijos srovėse. Viešpatie, kuris esi transcendentalus visoms materialioms planetoms, kurio širdis tarsi sviestas ištirpsta, kai apreiškia savo malonę, pirminis dvasinis mokytojau, kuris sunaikini neišmanymą, pasireiškiantį tokiomis savybėmis kaip geismas, kuris apreiški savo nuostabaus pavidalo sudaršana čakrą, tu sukapojai šiuos krokodilus ir išlaisvinai mane iš jų nasrų. Norėdamas išpildyti mano troškimą tarnauti Tavo lotosinėms pėdoms tu idėjai į mano ausis Savo mantros skiemenis, Tu sunaikinai mano kančias, Tu apvalei mane pastovaus klausymosi ir kartojimo bei atsiminimo apie Tavo nuostabiąsias savybes ir vardus pagalba ir per bendravimą su Tavo atsidavusiais leidai man suprasti, kaip atlikti tarnystę Tau. Aš esu kvailys, žemiausias iš žemiausių ir netgi vienos dienos aš netarnavau Tau. Toks savanaudiškas šykštus žmogus nusipelno būti nubaustas. Bet priešingai, Tu parodei man patį Save ir privertei mane gerti nektarą. Tu nužudei mane, sakydamas, kad tapai mano skolininku. Dabar aš galvoju, ką daryti. Aš būčiau pernelyg įžūlus, jei paprašyčiau Tavęs atleisti man mano visus įžeidimus – penkis, septynis, aštuonis, tūkstantį ar milijoną? Aš galiu tiesiai pasakyti, kad jų turėtų būti daugiau nei šimtas tūkstančių milijardų. Bet tegul jau visi mano ankstesnės veiklos vaisiai , kuriuos turiu gauti sunoksta. Anksčiau aš lyginau Tavo tamsias kūno dalis su audros debesimi, o Tavo švelnias pėdas su ką tik prasiskleidusiais lapeliais. Dabar visos šitos analogijos atrodo tarsi krūvelė sudegintų garstyčios sėklų, lyginant su auksiniu kalnu, arba tarsi žirniai palyginus su filosofiniu akmeniu, tarsi šakalas lyginant su liūtu arba uodas lyginant su Garuda. Savo varganu intelektu aš ryškiai įžeidžiau Tave. Tokia nepriderama poezija, šlovinanti Tave, yra skirta paprastiems žmonėms. Aš esu tarsi nerami karvė, išgąsdinta staigaus Tavo šlovingos formos pasirodymo. Bet aš negaliu sumenkinti Tavo grožio troškimų medžio netgi savo destruktyviais palyginimais.

Tokiu būdu atsidavęs gausiai šlovina Viešpatį, o Viešpats atskleidžia atsidavusiam viską, ko tik galima trokšti, tai, kas susiję su Viešpaties žaidimais, pripildytais rasos savybėmis: Šri Vrindavana, troškimų medis, maha joga pitha, pati brangiausia Vrišabhanu dukra, jos palydovės, kaip Lalita ir kiti tarnai, Jo paties draugai, kaip Subala ir globėjai kaip Naičiki, Jamunos upė, Govardhana, giraitės kaip Bhandira, Nandišvara Giri, visos motinos, tėvai, broliai, draugai ir tarnai, bei visus namus. Viešpats panardina atsidavusįjį į įvairiausių palaimos rūšių bangas ir tada su visa savo palyda prapuola.

Atgavęs sąmonę po kelių akimirkų atsidavęs trokšdamas pamatyti Viešpatį vėl, atveria savo akis ir negalėdamas pamatyti Viešpaties pradeda verkti. „Ar aš tik sapnavau? – Ne, ne, aš nesapnavau, nes nejaučiu jokio mieguistumo, nei užsiteršimo akyse nuo miego. Ar tai buvo haliucinacija ar burtai? – Ne, jokios haliucinacijos nesuteiktų man tiek palaimos. O gal tai buvo proto defekto pasireiškimas? – Ne, kadangi visi netvirto proto defektai, tokie kaip laya ir vikšepa visiškai išnyko. Ar tai buvo kažkokių materialių troškimų išsipildymas? – Ne, jokia materiali prabanga negali prilygti tam, ką aš mačiau. Ar tai buvo momentinis susitikimas su Viešpačiu? – Ne, kadangi jis visiškai skirtingas nuo ankstesnių Viešpaties vizijų, kurios buvo mane kada nors aplankiusios.“ Tokiu būdu atsidavęs lieka neužtikrintas. Gulėdamas ant dulkėtos žemės jis pastoviai meldžiasi tai patirčiai, bet nepasiekdamas jos jis sielvartauja, voliojasi ant žemės, verkia ir drasko savo kūną, nualpsta, atsigauna, atsistoja ir atsisėda, laksto aplink ir aimanuoja tarsi beprotis. Kartais jis tyli tarsi išminčius, o kartais tarsi visuomenės atstumtasis jis nepajėgia atlikti savo kasdieninių pareigų. Tarsi žmogus, apsėstas dvasių arba paveiktas blogų planetų jis kalba nenuosekliai. Atsidavusiam draugui, kuris ateina pas jį ir asmeniškai klausia, kas atsitiko, jis papasakoja, ką patyrė. Kai draugas paaiškina, kad geros sėkmės dėka jis buvo tiesiogiai susitikęs su Viešpačiu, jis atsigauna ir pasidaro laimingas.

Bet ir vėl jis pradeda sielvartauti: „Kaip aš galėsiu visa tai patirti vėl? Ar tai buvo didžiojo atsidavusiojo malonės lietus, ar tai buvo kažkokia laiminga galimybė, ar kažkokios mano pastangos kažkada nuoširdžiai pasitarnauti Viešpačiui? O gal tai buvo paprasčiausiai Viešpaties nepriežastinė malonė šitam labiausiai puolusiam žmogui, neturinčiam jokių gerų savybių. Dėl kažkokios nesuvokiamos sėkmės aš pasiekiau Viešpatį, tačiau tuomet, dėka didelio įžeidimo aš vėl Jį praradau. Savo aptemusiu intelektu aš negaliu suprasti tiesos. Kur man eiti? Ką man daryti? Kokiomis priemonėmis? Ko man paklausti? Aš esu visiškai tuščias, be sielos, be prieglobsčio, deginamas gaisro ugnies. Visas pasaulis žvelgia į mane pasiruošęs mane praryti. Atsisakęs viso materialaus bendravimo, aš kurį laiką gyvensiu vienumoje.“ Tai darydamas jis sielvartauja toliau: „O Viešpatie lotosiniu veidu, kuris laikai nektaro sroves, kuris esi papuoštas kvepiančiomis miško gėlių girliandomis, patraukiančiomis dūzgiančių bičių būrius, tik vienai akimirkai ar galiu aš Tau pasitarnauti dar kartą? Kartą paragavęs Tavo saldumą aš nebegaliu siekti nieko kito.“

Jis pradeda voliotis ant žemės, sunkiai kvėpuoti, nualpsta ir praranda savo protą. Staiga regėdamas Viešpatį visur, jis džiūgauja, apkabina, juokiasi, šoka ir dainuoja, o kai Viešpats vėl išnyksta, jis prisipildo liūdesio ir verkia. Elgdamasis taip neįprastai jis įtraukia į save visus gyvybės požymius ir praranda suvokimą ar jis vis dar kūne ar jau ne. Tuomet, nesuvokdamas, kad jo materialus kūnas susiliejo su materijos elementais, jis supranta, kad jo trokštamas Viešpats, malonės vandenynas apsireiškė jam, užėmė jį tarnyste ir veda jį į savo paties namus. Tokiu būdu bhaktas pasiekia gyvenimo tikslą.

Sneha, mana pranaya, raga, anuraga, ir mahabhava vienas po kito sekantys ypatingi skoniai yra vaisiai, augantys ant vis besiplečiančio bhakti vijoklio šakelių. Kadangi atsidavusiojo kūnas negali pakęsti visų šių skonių trinties kraštutinumų, jie nepasireiškia jo kūne, ir todėl šitie skoniai čia neaprašomi.

Klausimai

  1. Pacituokite posmą iš “Bhakti rasamrta sindhu” apie atsidavimo tarnystės pakopas?
  2. Trumpai apibūdinkite visas devynias pakopas?
  3. Ar yra šiame pasaulyje meilė? Kaip ją galima būtų apibūdinti?

 

Priedas

Madhava Das Babadži iš Purio, gyvenusio Šri Čaitanjos laikais, istorija.

Kartą babadži labai sunkiai susirgo. Taip stipriai karščiavo, kad net pajudėti negalėjo. Šalia nieko nebuvo, kas galėtų padėti. Staiga jis pastebėjo, kad Pats Viešpats Džagannatha atėjo pas jį ir pradėjo slaugyti. Babadži pasijuto taip nejaukiai, taip nepatogiai, kad taip vargina Pati Savo Viešpatį. Babadži paklausė Džagannathos, kodėl Jis taip vargina Save, kodėl taip elgiasi, jis pats gi čia guli visas nešvarus, kūnas skleidžia bloga kvapą ir pan., kam taip suteršti Save? Viešpats Džagannatha atsake: ”Ką blogo Aš darau? Kas ne taip?

Madhava das babadži paklausė: ”Kodėl galiausiai nepadaryti paprasčiau, kad aš tiesiog išgyčiau ir tuomet nereikėtų visu tuo užsiimti?” Viešpats Džagannatha atsakė: “ Supraski, Aš Pats sukūriau KARMOS dėsnį ir pagal šį įstatymą tu privalai kentėti. Aš nenoriu laužyti Savo Paties įstatymų, todėl paprasčiausiai Aš Pats atėjau prižiūrėti tave.

Madhava das babadži paklausė, kodėl Viešpats nepasiuntė kažko kito vietoj Savęs?

Viešpats Džagannatha atsakė: ”Tu žinai, Aš jau galvojau apie tai. Niekas kitas negalės geriau tavęs prižiūrėti, nei Aš. Aš nesuradau nei vieno geresnio už Save. Todėl atleisk jau Man už tai.”

Krišna tampa savo atsidavusiųjų BHAKTU. Jo ypatingas papuošalas - tai tarnystė Savo atsidavusiems. (Iš Bhakti Vigjana Gosvamio seminaro)