KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

11 dalis, 15 skyrius

Balandžio 7, 2011                                                                             Šrila Indradjumna Svamis

Vrindavane praleidau beveik visą žiemą kartodamas mantrą ir studijuodamas. Tuomet, ankstyvą pavasarį, išvykau į daugybę pamokslavimo programų Pietų Afrikoje, taip pat ir į ratha-jatros festivalį Durbane. 

Aš irgi laukiau, kada vėl galėsiu parašyti. Vrindavane gyvenau vienoje vietoje, taigi ten nebuvo daug medžiagos naujiems skyriams. Keletas bhaktų parašė man klausdami, ar aš nustojau rašyti.

 „Nors man patinka rašyti, - atsakiau, - turiu palaukti, kol kas nors nutiks”.

Išvykus iš Indijos, nereikėjo ilgai laukti.

Kai tik nusileidau Johanesburge, iš karto persėdau į jungtinį lėktuvą, skrendantį į Durbaną. Lėktuve mane abstulbino keleivių įvairovė. “Musulmonai, induistai, krikščionys ir žydai, - pagalvojau aš, eidamas prie savo vietos. – Žmonės, kilę iš Afrikos, Europos ir Kinijos. Visko gali prisižiūrėti. Džiaugiuosi, grįžęs į įvairiatautę valstybę”.

Oras buvo puikus, būdingas Pietų Afrikai balandžio mėnesį, ir mes džiaugėmės sklandžiu vienos valandos skrydžiu į pakrantę. Tačiau kai pasukome leistis į naująjį Durbano oro uostą, esantį už dvidešimties kilometrų į šiaurę nuo miesto, stiprus vėjas supurtė lėktuvą.

 “Oho! – pagalvojau. – Tai kelia nerimą”.

Išgirdau, kaip keletas žmonių aiktelėjo. Apsižvalgiau. Kiti keleiviai susijaudinę kalbėjosi ar sėdėjo įsitempę. Vyras šluostėsi kaktą.

“Jie taip pat nerimauja”, - pagalvojau.

Po keletos akimirkų bandėme galutinai nutūpti, bet kuo žemiau leidomės, tuo stipresnis darėsi vėjas. Vienu momentu lėktuvas stipriai susiūbavo. Pasiėmiau džapos karolius ir pradėjau tyliai kartoti, o po to garsiau, kai vėjas dar labiau sustiprėjo. Staiga vyras, sėdėjęs šalimais, prakalbo.

- Ar tikrai manote, kad malda jus išgelbės? – paklausė jis.

Pasisukau į jį.

- Taip, pone, - atsakiau. – Taip manau.

Jis truputėlį pakėlė nosį į viršų.

- Hmm, - pasakė jis. – Taigi kažkur viršuj danguje yra Dievas, kuris jūsų klausosi, ar ne?

- Taip, yra, - atsakiau.

- Ar jis kada nors anksčiau jus išgelbėjo? – paklausė jis.

- Daugybę kartų, - pasakiau. – Dukart Amazonės džiunglėse, kartą Sarajeve, kelis kartus Lenkijos gatvėse, čia paminėjau tik keletą atvejų.

- Tai juokinga! – atšovė jis. – Jums tiesiog pasisekė. Dievas yra jūsų fantazijos padaras.

Artėjant prie žemės vėjas pakilo ir lėktuvas taip stipriai sudrebėjo, kad keletas keleivių įsitvėrė porankių. Staiga vėjas su baisinga jėga smogė lėktuvui.

- Harė Krišna! – sušukau.

- Jėzau! – suklykė vyras už perėjimo.

- Alachu Akbar! – sušuko moteris už manęs.

- O Dieve! O Visagali Dieve! – šaukė žmonės lėktuvo gale.

Pilotas staigiai pasuko lėktuvą į dešinę ir į viršų. Po kelių akimirkų buvome aukščiau vėjo. Pasidarė akivaizdu, kad leistis per daug pavojinga.

Vyras šalia manęs su palengvėjimu atsikvėpė.

- Nedaug trūko, - pasakė jis.

Nusišypsojau.

- Taaip, - atsakiau. – Ponia Sėkmė mus išgelbėjo.

- Labai juokinga, - pasakė jis sarkastiškai.

Kai sukomės virš oro uosto laukdami galimybės nusileisti, vyras vėl pasisuko į mane.

- Ne malda, - pasakė jis, - o mokslas ir medicina gelbsti žmones nuo ligų ir kančių.

- Tačiau galų gale visi miršta, - atsakiau. – Mokslas tik pailgina procesą. Tik grįžę į dvasinį pasaulį galime pakilti virš visų kančių.

Po keletos minučių, kai pilotas manevruodamas bandė dar kartą nusileisti, pradėjau vėl kartoti džapą, šį kartą netgi garsiau.

- Kam švaistote savo kvėpavimą? – burbtelėjo vyras.

Kai pasiruošėme leistis, vėjas pakilo ir vėl pradėjo kratyti lėktuvą. Aš pamaniau, kad pilotas per daug rizikuoja. Staiga šimtas pėdų virš gudronuoto kelio kitas milžiniškas vėjo gūsis trenkėsi į lėktuvą, žmonės vėl pradėjo šaukti.

- Harė Krišna! – suklykiau aš.

Pilotas vėl greitai pasuko lėktuvą į viršų. Pažvelgiau į vyrą šalimais. Jis drebėjo ir buvo išblyškęs lyg drobė. Jis palietė mano ranką.

- Ar yra kur nors maišelis išsivemti? – paklausė jis virpančiu balsu.

Ištraukiau maišelį iš krėslo kišenės ir padaviau jam. Jis tylėjo, tvirtai laikydamasis už sėdynės priešais.

- Kalba kapitonas, - pasigirdo balsas iš garsiakalbių. – Prašom išlikti ramiems. Nėra dėl ko jaudintis. Pabandysime nusileisti dar kartą, tačiau jei nepasiseks, teks grįžti į Johanesburgą.

Žmonės neramiai pasimuistė savo vietose. Po dešimties minučių lėktuvas vėl pradėjo leistis. Vyras prakaitavo ir sukiojo bei kasėsi galvą.

- Gerai! – išpyškino jis. – Kokį Dievo vardą turėčiau ištarti?

- Bet kurį, - atsakiau. – Jie visi absoliutūs.

- Taip, taip, gerai, - pasakė jis. – Tačiau kokį jūs vapenate? Turiu galvoje jis padėjo daugybę kartų.

- A, - atsakiau, - tai Harė Krišna.

- Tiesiog Harė Krišna? – paklausė jis.

- Na, prie jo dar kai kas yra, - atsakiau. – Yra trisdešimt du skiemenys.

Vėjas vėl pradėjo drebinti lėktuvą.

- Paskubėkite, - pasakė jis. – Pasakykite man viską.

- Štai, - pasakiau, - Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė -

- Palaukite! – pertraukė jis mane. – Kaip įmanoma viską atsiminti?

- Tuomet tiesiog pasakykite Harė Krišna, - atsakiau, - ir bandykite -

Prieš man baigiant, kitas stiprus vėjo gūsis trenkėsi į mus.

- Harė Krišna! – sušuko vyras.

Kiti irgi šaukė, tačiau staiga palietėme žemę ir viskas nurimo. Po keletos minučių mes riedėjome link terminalo.

- Sveiki atvykę į Durbaną, - pasakė kapitonas per garsiakalbius. – Atsiprašome už nepatogią kelionę.

Palaukiau, kol mes beveik atvažiavome prie vartų, tuomet pasisukau į vyrą.

- Matote? – pasakiau su šypsena. – Tai padeda.

Jis nieko neatsakė, tiesiog spoksojo pro langą. Minutėlę patylėjau.

- Na? – paklausiau. – Dabar tikite, kad yra Dievas?

- Galbūt, - pasakė jis tebežiūrėdamas pro langą.

- Na, - pasakiau aš, - “galbūt” yra geriau nei “ne”.

- Dar truputį pagalvosiu apie tai, - pasakė jis mums privažiuojant prie vartų.

- Štai mano vizitinė, - pasakiau, - kai tik norėsite pasikalbėti, tiesiog paskambinkite man.

- Taip, - pasakė jis. – Galbūt paskambinsiu. Tai bent atsitikimas buvo.

Uždėjau savo ranką jam ant peties.

- Atsiminkite, - pasakiau mirktelėdamas, - kareiviai sako, kad bedievių kare nebūna.