Aš išaugau netikinčiųjų šeimoje. Mano tėvai niekada nekalbėjo apie Dievą, net mano senelė, kai jos paklausdavau apie Jį, išsisukinėdama traukė pečiais: „o kas žino?" Tačiau artimieji dažnai pasakodavo apie įvairiausius kaukus ar aitvarus, kurie kartais lankydavę juos dar jaunystėje, pranašaudami nelaimes. Būdamas penkerių, pirmąsyk stebėjau sąmoningą žudymą. Berniūkščiai, tiesiog pasismaginimui, užmušė varlę. Tą pat naktį aš pabudau nuo durų girgždesio ir nakties tamsoje aiškiai išvydau tą pačią tądien nužudytą varlę - ji buvo milžiniško dydžio, tupėjo prie slenksčio, jo neperžengdama ir paprasčiausiai žiūrėjo į mane. Aš niūktelėjau senelę šonan, o ji ramino mane, sakydama, kad nėra jokios varlės, o visa tai tik slogus sapnas. Tačiau aš jau supratau, kad žmogus negali nieko žudyti. Vėliau aš daugybę kartų regėjau naminių gyvūnų žudynes ir kiekvieną kartą įsitikindavau, kad žmogus negali nieko žudyti. „Tačiau žmogus privalo vartoti gyvūnų mėsą maistui, tam, kad gyventų - juk žmogaus gyvenimas svarbesnis nei gyvūno" - įrodinėjo man vyresnieji. Tačiau bręstant manyje vis labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad toli gražu ne visi žmonės yra aukščiau gyvūnų ar svarbesni už juos.

Man atrodė, kad žmogus, apimtas pykčio, dėl nenuspėjamo savo elgesio, yra gerokai pavojingesnis nei žvėris. Visą savo laisvalaikį stengiausi praleisti miške ar prie jūros. „Žuvys atsirado vandenyne, - galvojau aš,- žvėrys - miške, o iš kur atsirado žmogus?" Vienąkart aš ilgai stebėjau save veidrodyje mąstydamas kodėl aš - esu aš? „ Mama kodėl aš gimiau pas tave, o ne pas kitus žmones?" Mama juokėsi ir stebėjosi vienu metu: „tu pas mane kažkoks kitoks nei visi". Ir aš tuo didžiavausi. Vienąkart mama pasiuntė mane pas kažkokią senutę, kuri skaitė Bibliją ir kasdien meldėsi. Galbūt ji atsakys, iš kur žmogus atsirado? Mano širdis nuo susijaudinimo kone iššoko iš krūtinės, kai ji prakalbo: „Paėmė Dievas truputį molio, sumaišė su vandeniu ir nulipdė žmogų, po to kvėptelėjo į jį ir šis atgijo". Toks buvo atsakymas - galutinė, mano nesibaigiančių ieškojimų, išvada. Dabar aš neturėjau kuo didžiuotis, panašu kad, kaip ir visi aplinkiniai, nieko negalėjau suprasti. „Tai gali žinoti tik didūs mokslininkai" - tvirtino mama.

Tėvas vežiojo miesto vykdomojo komiteto pirmininką, turėjusį du aukštuosius išsilavinimus. Vienąkart, kai kartu važiavome grybauti, tėvas supažindino mane su juo ir pasakė, kad tai pats protingiausias žmogus mieste, galintis atsakyti į visus mano klausimus. Ir tada aš paklausiau pirmininko apie tai, kas mane tuo metu labai jaudino: „dėde Volodia, o kodėl medžiai ir grybai apvalūs, o ne kvadratiniai pavyzdžiui?" Dėdė Volodia kažkodėl ėmė šypsotis ir pasakoti man, kaip jis stojo į savuosius institutus ir kaip baigė juos - naudodamasis šperomis. Na būta juoko!.. Pokalbio gale jis pridėjo: „norint atsakyti į tavo klausimus, reikia dar du aukštuosius pabaigti".

Klasėje istorijos mokytoja pasakė, kad žmogus atsirado iš kažkokios tai beždžionės, išmokusios laikyti rankose lazdą, iš kurios ji vėliau ietį padarė. Po tokių nevykusių tvirtinimų, man visiškai dingo susidomėjimas mokykla ir pradėjau piešti, nes mėgau gamtą. Piešdamas žvaigždėtą dangų, aš buvau įsitikinęs, kad kažkurioje iš planetų yra gyvybė, žymiai pranašesnė už mūsiškąją. „Juk Visata yra amžina, reiškia joje jau seniai viskas yra", - galvojau aš, svajodamas patekti tokion planeton.
Vienąkart vaikystėje, žvelgdamas į žvaigždėto dangaus bedugnę, aš staiga suvokiau, kad žvelgiu į begalybę. Man pasirodė, kad dar truputis ir aš visam laikui pasiklysiu begalinėse Visatos erdvėse. Aš pagalvojau apie mirtį ir išsigandau, kad greitai mane praris Amžinybė. Ne! Tik ne tai! O kaipgi turi būti? Nežinau...

Būdamas dvidešimt trijų, aš jau žinojau, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. Man pavyko išeiti iš savo fizinio kūno iškart po to, kai aš pirmą kartą kreipiausi į Viešpatį pagalbos. 1982 metais savo išgyvenimais aš pasidalinau su vienu narkomanu, kuris įdėmiai mane išklausė ir pasakė turįs kažką, kas mane sudomins. Kitą dieną jis atnešė mažą Šrilos Prabhupados knygelę „Anapus laiko ir erdvės" . Tai buvo puiku! Mano svajonės pasitvirtino - galima išmokti keliauti į kitas planetas dvasiniame kūne! Jau prieš tūkstančius metų apie tai parašyta senovės knygose - Vedose.

Atsisveikindamas mano atsitiktinis pašnekovas užrašė man ant lapelio popieriaus mantrą: „Hare Krišna Hare Krišna Krišna Krišna Hare Hare/ Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare" ir pasakė, kad ji mane gali išgelbėti nuo bet kokių problemų ar pavojų. Deja, mano spontaniški bandymai išeiti iš kūno buvo neužtikrinti ir nykūs. Tai griovė mano gyvenimą ir aš maniau, kad dabar man galas. Tačiau 1985 metais, pasiekęs savo galimybių ribas, aš sutikau Krišnos atsidavusius. „Nuo šiandien - išsigelbėjimas" - taip mūsų gyvenimo permainas įvertino mano žmona.
Mano draugas įkalbinėjo mane susitikti su kažkokiais žmonėmis, mokančiais mantromis prisotinti maistą. Iki tol aš jau buvau pakankamai nusivylęs dalyvavimu įvairių magų ir mistikų susirinkimuose, tačiau, nenorėdamas įžeisti draugo, sutikau eiti su juo.

Pirmoje programoje, vykusioje konspiratyviai, kalbėjo apie Bhagavad - gitą. Pilno šios knygos vertimo iki tol aš niekur negalėjau gauti, tačiau čia man pažadėjo, kad netrukus galėsiu jį įsigyti. Po to prie manęs priėjo labai ramus žmogus ir pasakė kad kitą gyvenimą galima gimti bet kuo - netgi beždžione. Jis turėjo keistą vardą - Šalagramas. Kodėl jis tai sako man? Aš truputį įsižeidžiau. Tačiau tuo metu mus pakvietė sėstis ir pradėjo dalinti prasadą - kažkokį labai aromatingą maistą. Pradžioje pasiūlė paragauti neišvirusių ryžių, paskanintų įspūdingu kiekiu koriandro sėklų, traškančių tarp dantų. Po to padavė kepintų avižinių dribsnių (Herkuleso) chalvą, su cinamonu ir sutvirtėjusią nuo kepinto cukraus. Aš dėmesingai graužiau savo porciją ir staiga netikėtai pajutau, kad smengu į kitą matavimą. Mano skruostai įraudo ir galingas nesuvokiamos meilės ir laimės antplūdis išnešė mane į kitokių santykių pasaulį (po to aš visą savaitę dar jaučiausi „ne šiame pasaulyje"). „Aha, - pagalvojau aš sau, - regis jie įmaišė į maistą kažkokius narkotikus". Tai reikėjo išsiaiškinti. „kas ruošė maistą ir kokie čia prieskoniai?" pasidomėjau aš, pats stebėdamasis savo drąsa. Prie manęs priėjo gana malonus jaunuolis ir su džiaugsmu pakvietė mokintis ruošti maistą. Aš nusprendžiau nenusileisti ir sutartą dieną atėjau nurodytu adresu.

Malonus jaunuolis buvo vardu Anantacarya. Jis paprašė manęs susipinti kaselę ant mano plaukuotos galvos, praskalauti burną, nusiplauti rankas ir kojas. Virtuvėje aš išvydau didelę varinę grūstuvę ir milžinišką, kaip man pasirodė, prieskonių kiekį. Anantacarya paaiškino man kiekvieno jų reikšmę: „Tai asafetida - kristalizuotos augalų sultys, svogūno ir česnako pakaitalas dorybėje. Tai - kurkumos šaknis, ji valo kraują. Čili pipiras, iškaitintas svieste, įkuria virškinimo ugnį. Gali skusti daržoves ir grūsti prieskonius, tačiau įsidėmėk: nieko negalima uostyti ar ragauti, rankomis liesti veido, kadangi mes gaminsime Krišnai" Jis apsivilko specialius drabužius ir mes pradėjome šį svarbų darbą. Iš tiesų, Anantacarya nieko neragavo, net sūdydamas. O keisčiausia, kad jis sugebėjo nieko neuostyti. Man atrodė, kad jis išvis buvo ne virtuvėje, o kažkokiame linksmųjų ir išradingųjų klube. Per valandą mes paruošėme keletą patiekalų iš ryžių ir daržovių." Dabar svarbiausia", - pasakė jis ir aš suklusau - „reikia visa tai paaukoti Krišnai". Aš nežinojau, ką man daryti ir žiūrėjau į jį, o jis ramiai paėmė padėklą su pagamintais valgiais, nunešė į kambarį, pastatė jį prieš savo (kaip jis pasakė) guru atvaizdą, ir, skambindamas varpeliu, nusilenkė. „BU-bu-bu-bu-bu..."- Anantacarya kartojo kažkokias tai mantras, o aš stovėjau kaip stulpas. Į nusilenkimus man buvo sunku žiūrėti. Netgi cerkvėse aš negalėjau suprasti, kam žmonės taip žemina save. Tačiau čia sklido mantrų vibracija ir ji, aš sakyčiau, skleidė gyvenimo džiaugsmą arba, dar tiksliau, gyvenimo teigimą. „BU-bu-bu-bu..." vėl užliejo meilės banga, kas tai? Ne narkotikai, tai gal būt tai - čakros? Taip aš kažką girdėjau apie garso poveikį žmogaus protui.

Kai mes valgėme prasadą, tai buvo tikra šventė. „Tu negali užrašyti man savo mantrų?"- atsargiai paklausiau aš. Atsidavęs kone pašoko iš džiaugsmo ir be mantrų maisto aukojimui, padovanojo man ir savo guru nuotrauką. Aš pajutau pasitikėjimą ir papasakojau jam apie savo astralinius potyrius. Atsakymas, man netikėtai, buvo išmintingas. „ Tai tavo subtilus materialus kūnas, kuriuo tu negali pasiekti dvasinio pasaulio. Tu savavališkai išeini iš savo grubaus fizinio kūno ir todėl turi daug problemų. Dievas davė tau žmogaus kūną ir intelektą, kad tu išvystytum dvasinius jausmus ir dvasinį kūną, kurio pagalba tu išvysi Dievą, neišeidamas iš savo grubaus apvalkalo". Pirmąsyk aš suvokiau, kad yra Dievo įstatymai, kurių žmogui privalu laikytis. Mano klaidas padiktavo nežinojimas, akli ieškojimai, tačiau dabar, regis, atsirado šansas įgyti tikras žinias.

Aš buvau įsikvėpęs ir grįžęs namo, pareiškiau žmonai, kad dabar gaminsiu maistą. „Tačiau tu gi niekada nieko negaminai,- nuoširdžiai nustebo ji, - ką gi tu ruošiesi daryti?" Aš norėjau pasakyti, kad galiu pakepti kiaušinienę, tačiau prisiminiau, kad Krišnai tokie dalykai neaukojami. „Aš pakepsiu bulves. Tu turi prasiskalauti burną, susipinti plaukus kasele, nusiplauti rankas ir kojas. Galėsi man padėti. Tik nieko neragauk ir neuostyk, nes viską suterši",- išpyliau aš. Žmona keistai tylėjo, tačiau paklausė. Jai buvo įdomu, kas bus vėliau. O paskui aš paėmiau savo blogai iškeptas ir blogai pasūdytas bulves ir nuėjau į kambarį aukoti Krišnai. Mes gyvenome bendrabutyje ir aš, nieko nepaaiškinęs, išgrūdau žmoną į koridorių, pasakęs, kad pakviesiu ją, kai viskas bus parengta.

Uždaręs duris ir likęs vienas, aš susiradau lapelį su mantromis, paėmiau varpelį į dešinę ranką, atsiklaupiau ant kelių (pirmąkart gyvenime) ir nusilenkęs, galva atsirėmiau į grindis. Bandydamas tarti nesuprantamus sanskrito žodžius, aš mąsčiau: „Dieve mano, iki ko reikia nusiristi, kad atsidurtum tokioje padėtyje!? Kas su manimi darosi?" Ir negalėjau suvokti, kodėl aš taip jaudinuosi, juk kambaryje nieko nėra. Kaip paaiškėjo vėliau, žmona stebėjo mane pro durų plyšį.

Šį kartą jokios meilės ir laimės nebuvo, tik savo bukumo suvokimas. Aš pakviečiau žmoną ir mes pradėjome valgyti pasiūlytas bulves tiesiog iš tos pačios keptuvės. Gaminti aš, žinoma, nemokėjau. Staiga aš suvokiau, kad apskritai nieko nesugebu daryti gerai ir visą savo gyvenimą gyvenau neteisingai. Aš susigraudinau ir vos neapsiverkiau nuo užplūdusio meilės jausmo. Aš paaiškinau žmonai, kad dabar mes valgome prasadą - pašventintą maistą. „Tai ne narkotikai, - galvojau aš, - ir tai - ne mantros. Nejaugi tai Krišna?" „Aš taip pat noriu gaminti prasadą", - pasakė žmona.

Klausimų man kilo daug. Tačiau vienąkart Anantacarya atnešė man tikrą Bhagavad - gitą su Šrilos Prabhupados komentarais ir tikrus, gerai surištus ir lydytame svieste išmirkytus maldos karolius, susidedančius iš šimto aštuonių karoliųkų. „Skaityk knygą ir kiekvieną rytą kartok Hare Krišna Hare Krišna Krišna Krišna Hare Hare/ Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare. Taip tu viską suprasi pats", - pasakė jis man. Aš stipriai jaudinausi, galvodamas, kad dabar man atsiskleis kažkas tai ypatingo.
Kitą rytą aš pakartojau maha mantrą šimtą aštuonis kartus, naudodamasis maldos karoliais, - tai sudarė vieną ratą. Nieko ypatinga neįvyko, tačiau aš buvau įsitikinęs, kad kažkas keisto vyko kiekvieną sekundę. Man visiškai nebuvo nuobodu kartoti vienus ir tuos pačius garsus ir visą dieną sekėsi kiekviename žingsnyje. Anksčiau taip nebūdavo.
Aš visuomet buvau įsitikinęs kad gyvenimas - tai kova, tačiau kartojant mantrą, viskas pradėjo vykti tarsi savaime, o aš tartum viską stebėjau iš šalies. Mano gyvenimas pradėjo atsinaujinti ne dienomis , bet valandomis, viskas stebuklingai aiškėjo ir ryškėjo. Aš girdėjau varpų skambesį ir choro balsus, sklindančius iš dangaus. Man pradėjo aiškėti, kad, jei žmogus kreipiasi į Dievo Asmenį, tai Dievas Pats pradeda jam padėti. Tuo buvo sunku patikėti, bet tai buvo faktas. Praėjo jau aštuoniolika metų nuo to laiko, kai Šventas Vardas tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi. Tik Jo dėka aš galėjau ištverti sunkius išmėginimus mano, prisotintame nuotykiais, gyvenime.
Po mėnesio aš jau kartojau 16 ratų mantros kasdien. Mūsų dukrai tuo metu buvo trys mėnesiai, ji nuo pat vystyklų išaugo šių garsų atmosferoje ir niekada nevalgė mėsos.

Tuo metu buvo vienas labai stiprus pamokslautojas, vardu Mamu Thakuras. Jis buvo mūsų „atamanas" ir vienintelis lyderis, išvengęs kalėjimo, dėl savo nuolatinio gyvenamosios vietos keitimo, pervažiuojant iš vieno miesto į kitą. Jis įkvėpdavo visus žmones ypatingu pamokslavimu, lengvai sudaužydamas visas abejones ir ateistinius argumentus. Aš lankiausi visose jo programose, klausydamas paskaitų, bet vienąkart jis pasakė man, kad nuo šiol aš galiu pamokslauti ir pats. Ir jausdamas pasitikėjimą, aš pasekiau jo patarimu ir pradėjau bendrauti su žmonėmis, besilankančiais mūsų programose.

Vienąkart aš priėjau prie moters, pirmąkart apsilankiusios ir pasiūliau jai pradėti kartoti Hare Krišna mantrą, naudojantis maldos karoliais. Ji atsakė, kad Hare Krišna mantrą žino jau seniai iš savo senelio, kuris mirė prieš daug metų. Na čia tai bent! "O senelis iš kur sužinojo?" pasidomėjau aš. Moteris paaiškino, kad seneliui mantrą perdavė jo senelis. Tai buvo prieš daug laiko iki tol, kai Šrila Prabhupada atvežė Hare Krišna mantrą į vakarų pasaulį 1965 metais. "Jie nekartojo mantros, naudodami maldos karolius, - paaiškino ji, - jie surišdavo savo barzdos plaukuose 108 mazgelių ir kartodavo ant jų". Vis dėlto aš įtikinau ją naudotis karoliais, kadangi pas moteris barzdos neauga.
Mūsų judėjimas tiesiog akyse plėtėsi. Mes žinojome, kad tai numatė Viešpats Čaitanya dar prieš penkis šimtus metų, o Bhaktivinoda Thakura, gyvenęs devynioliktame šimtmetyje, sakė, kad Rusija bus pirmoji šalis, priimsianti Krišnos sąmonę, ir „kiekviename mieste ir kaime" bus giedami šventi vardai. Mes turėjome ypatingą galimybę jaustis pradininkais. Rusijos žmonės nepaprastai imlūs šventumui, švarai ir Krišnos sąmonės filosofijai. Praktiškai aš nesutikdavau žmonių, kurie, išklausę Bhagavad - gitos filosofijos ir susipažinę su atsidavusių gyvenimo būdu, pasakytų, kad Krišnos sąmonė - blogas dalykas.

Tik saujelė įtakingų materialistų, siekiančių šlovės, turtų ir valdžios, aktyviai darko amžinuosius tyros religijos principus. Tais nelengvais laikais, daugelis drąsių atsidavusių pamokslavo savo rizika, kažkas jau sėdėjo kalėjime ar psichiatrinėje ligoninėje, kažkas buvo pasiruošęs sėsti kalėjiman, o kai kurie įkalinimo vietose net gyvybę paaukojo. Atsidavę buvo susikaupę tik dviems dalykams: Švento Vardo kartojimui ir keturių reguliuojančių principų laikymuisi. Mes visuomet apie tai kalbėjome, kaip apie sielos pažinimo kelią, ir, kadangi mes patys sekėme šiuo galingu procesu, žmonės klausėsi mūsų, ir juose prabusdavo tikėjimas. Tai buvo Hare Krišna sprogimas. Valdžia labai bijojo, kad saujelė žmonių, „pasidavusių" šiai filosofijai, sukurs Rusijoje judėjimą ir nuvilios paskui save visą jaunųjų žmonių kartą. Jie paskelbė mus CŽV agentais ir sodindavo į kalėjimus, remdamiesi ypatingu straipsniu: „vegetarizmas, kenkiantis sveikatai". Žinoma, tai negalėjo sustabdyti judėjimo, atvirkščiai, kėlė dar didesnį susidomėjimą. Tokiomis sąlygomis mes platinome pirmąsias Šrilos Prabhupados knygas ir kiekvieną dieną kas nors būtinai būdavo sulaikomas milicijos. Laikui bėgant, vis tik, ir tarp milicininkų atsirado palankiai nusiteikusių, o kai kurie iš jų vėliau patys tapo atsidavusiais.
Kartą mus sulaikė su dideliu knygų kiekiu, kurias mes ruošėmės išdalinti atsidavusiems, kad išplatintų jas gatvėse. Mus nuvedė į miliciją, kur nusprendė konfiskuoti visas knygas. Tačiau atsidavę pradėjo labai aktyviai pamokslauti. Dėl knygų išgelbėjimo mes buvome pasiruošę daug kam, tačiau naujame milicijos skyriuje nebuvo paprasta tai įgyvendinti. Tuo metu visose mūsų programose lankėsi mergina, vardu Tania, pravarde Nematomoji, nes jos niekad, niekas, nepastebėdavo. Ten, milicijoje, kažkas iš mūsų atrado jos telefoną ir jai paskambino. Po penkiolikos minučių Tania pasirodė skyriuje, kurį laiką tylėdama pastovėjo prie durų, o po to, aplinkiniams nieko nepastebint, išnešė visas knygas, pakuotė po pakuotės, į gatvę, sustabdė automobilį, pasikrovė ir išvažiavo. Niekas to nepastebėjo, net atsidavę ne visi suprato, kas įvyko. Vyresnysis karininkas tuo metu baigė rašyti protokolą ir turėjo aprašyti visas knygas, bet knygų jau nebuvo.
Taip, kasdien vyko stebuklai.
Vienąkart mane uždarė milicijos automobilyje, nes aš pamokslavau dideliam būriui žmonių Nevos prospekte. Tačiau žmonės, kurie klausėsi mano pamokslavimo, apsupo automobilį ir išlaisvino mane, užmaukšlinę milicininkui ant akių kepurę.

Ėjo 1987 - ieji metai, Vladimiro aikštėje susirinko visi Leningrado disidentai.
Jų buvo keli tūkstančiai, dėlto milicija apsupo visą aikštę. Žmonės autobuso
stogą panaudojo kaip tribūną, įrengę ten mikrofonus. Daugelis veržėsi prie
šios „tribūnos", norėdami kažką pasakyti, ir tarp jų užvirė grumtynės. Didelių
pastangų dėka, nuplėštomis sagomis ir ant nugaros kabančiu kaklaraiščiu,
kai kuriems vis dėlto pavykdavo pasiekti mikrofoną. Oratoriai, kalbėdami
ugningai ir su įtūžiu, reiškė savo nepasitenkinimą egzistuojančia santvarka.
Atmosfera kaito. Mes pagalvojome, kad šiems žmonėms paprasčiausiai
trūksta Krišnos sąmonės ir taip pat nusprendėme pasisakyti. Mes buvome
trise: Višnu, Sutapa ir aš. Mes užlipome ant to autobuso, bet mūsų grėsmingai
paklausė: „kas jūs tokie, iš kokios partijos?". Mes atsakėme: „Hare Krišna!"
Niekas nežinojo, kas tai yra, ir mes be vargo pasiekėme mikrofoną. Aš
išvydau minią žmonių. Visi įdėmiai žiūrėjo į mus ir laukė, ką mes pasakysime.
Milicija taip pat laukė. Mes išsitraukėme karatalus ir draugiškai uždainavome:
„Hare Krišna, Hare Krišna..." Žmonėms net akys išsiplėtė, pyktis, plojimas
delnais, kažkas sušuko: „atsipalaiduokime, pašokim!". Ir iš tikrųjų, kažkas
pradėjo pritariamai šokti - mums sekėsi. Tačiau po minutės mūsų mikrofoną atjungė - buvome perdaug „pavojingi". Sekančią dieną sulaukėme grasinimų telefonu: „sėdėkite tyliai, nes visus pasodinsime! ". Į tokius grasinimus paprastai atsakydavome : „Patys tyliai sėdėkite!". O po trijų dienų „Komjaunimo tiesa" išspausdino didelį straipsnį : „Būgnai Vladimirskoje gatvėje".

Kuo daugiau mes pamokslavome, tuo daugiau savyje jautėme vidinę jėgą, ir tai, apie ką Krišna kalba Bhagavad - gitoje, atsiverdavo mūsų akims. Mane labai įkvėpdavo Šrila Prabhupados pamokslavimo Amerikoje pavyzdys. Tuo metu jau buvo išverstos ir spausdinimo mašinėle atspausdintos knygos apie jo gyvenimą. Mes kasdien su žmona jas skaitydavome, vos sulaikydami ašaras. Nors valdžiai mes buvome akivaizdi kliūtis, besimaišanti po kojomis, tačiau mes nepraradome entuziazmo, nes mus įkvėpdavo žmonės, besiklausantys mūsų. Vienąkart į mūsų butą, kur nuolat vykdavo susitikimai, atsiuntė žurnalistę, kuri vaidindama besidomintį žmogų, ateidavo ir užduodavo daug klausimų. Mes iš širdies jai pamokslavome, o po mėnesio netikėtai pasirodė siaubingas, šmeižtu persunktas straipsnis gerai skaitomame laikraštyje - „Komjaunimo tiesoje". Ten nuodugniai buvo nagrinėjama mūsų „savęs alinimo praktika" ir mūsų „zombiškos" filosofijos, tuo metu laikytos viena iš antikomunizmo formų, esmė. Ten pat buvo patalpintas buto adresas. Iš pykčio aš negalėjau ištarti nei žodžio, ir puoliau bėgti į tą atsidavusių butą. Tądien vyko kažkokia šventė ir buvo pagaminta daug prasado.

Kai pribėgau prie namo, išvydau žmonių, įeinančių į laiptinę, virtinę. Nekreipdamas į juos dėmesio, aš pakilau į penktą aukštą ir tik tuomet supratau, kad visi šie žmonės ėjo pas mus.
Butas buvo sausakimšas žmonių, kažkas iš atsidavusių kalbėjo apie Bhagavad - Gitą. Visų, kurie netilpo į butą, atsiprašė ir pavaišino juos saldžiu prasadu. Iš kur tiek žmonių? Kas atsitiko? Aš negalėjau šito suvokti! Pasirodo, visi šie žmonės atėjo į svečius, perskaitę laikraštyje tą baisų straipsnį! „Jums ką, patiko straipsnis? „- pasidomėjau aš. „Taip, - sakė jie, - viskas labai išsamiai aprašyta". Daugelis atėjo, norėdami gauti šventinto maisto, kiti norėjo įsigyti Bhagavad - Gitą, o kai kurie paprasčiausiai norėjo susipažinti. Žmonės jautė dvasinį alkį. Tačiau ir šiandien šis alkis Rusijoje nesumažėjo, tik mes visi tapome atsargesni, juk su ugnimi žaisti negalima.
Tuo metu aš dar dirbau priešgaisrinėje apsaugoje, kuri priklausė vidaus reikalų ministerijai. Darbo sąlygos - sukarintos, dažnai tekdavo rizikuoti gyvybe. Mano draugas, gaisro metu, žuvo mano akyse. Aš pradėjau pasakoti savo"vyručiams" apie tai, kad siela ir Dievas vis dėlto yra, atnešdavau knygų ir prasado. Jiems taip patiko, kad visa pamaina atsisakė valgyti mėsą. Tada mūsų viršininkai labai susirūpino ir pakvietė lektorių iš „Žinijos", kad šis „viską sustatytų į vietas". Dalyvavimas buvo būtinas, bet aš nėjau klausytis šio ateisto. Po paskaitos vyrai pareiškė, kad lektorius juos galutinai nuvylė. „Jis mums įrodinėjo, kad Dievo nėra, o pats kas antrą žodį kartojo: „neduok Dieve... Apsaugok Dieve... O, Dieve mano". Yra Dievas ar nėra Jo, bet tavo filosofija geresnė: taip viskas ir turi būti", - kalbėjo jie. Abejingų nebuvo. Vienas karininkas rodė ypatinga dėmesį ir pasiprašė pas mane į svečius. Aš jam papasakojau visą mūsų filosofiją, jis kažkaip keistai šypsojosi, o kai pradėjau pasakoti apie mūsų gyvenimo būdą, labai surimtėjo. Vėliau jis prisipažino mokykloje mokęsis sanskrito, net padiktavo man kelis Bhagavad - Gitos posmus ir prisipažino, kad jį atsiuntęs zampolitas. Išeidamas jis pasakė, kad būtų gerai, jei tokių žmonių, kaip aš, būtų daugiau.

Vienas bendradarbių, pradėjo praktikuoti kartu su manimi. Jis buvo jaunas, tačiau nuoširdžiai norėjo pažinti Dievą. Tai sukrėtė visą mūsų dalinį, ir, galų gale, aš atsidūriau pas zampolitą ant kilimo. „Kaip aš suprantu, tu nekeisi savo pažiūrų. Vakar man skambino iš Valstybės Saugumo Komiteto. Tavimi domisi. Suprask, tu nebegali dirbti pas mus, vis tik - tai Vidaus Reikalų Ministerija. Viską padarysime pačiu palankiausiu būdu, be jokių neigiamų įrašų darbo knygelėje, ir buto iš tavęs neatimsime, bet ruoškis blogiausiam - tave nori matyti KGB. Ačiū už tarnybą..."
Aš pajutau kaip karma keičia kryptį, supratau, kad reikės pereiti apsivalymą. Nuo šiol sistema, mane išauginusi, nebegalėjo man niekuo padėti, ateityje laukė gyvenimas, vadovaujantis Viešpaties dėsniais. Dabar, branus skaitytojau, aš galiu pasakyti, kad Viešpats nepaliko manęs nei minutei, bet tuomet aš galvojau: ar padės man Dievas? Nuo to laiko aš niekur nedirbu, arba, tiksliau sakant, nieko nedarau, siekdamas uždirbti pinigų. Praėjo jau devyniolika metų, aš sugebėjau išlaikyti šeimą visą tą laiką, išauginau dukrą. Kaip? Apie tai truputį vėliau.
Tada KGB manęs taip ir neiškvietė, jie savų problemų pakankamai turėjo - komunizmo „Titanikas" jau grimzdo į dugną, tai buvo akivaizdu, nors ne visiems. Atsidavusių Leningrade buvo visai nedaug, bet tai buvo tikra, tvirta šeima. Vienas už visus ir visi už vieną. Visi rūpinosi Bhagavad - Gitos platinimu labiau, nei savo asmeniniu ar šeimos gyvenimu. Tuo metu atsirado galimybės atidaryti kooperatyvus ir Mamu Thakuras, siekdamas sudaryti galimybę pamokslauti ir dalinti prasadą žmonėms, atidarė vegetarinę kavinę „Sankirtana". Šis žmogus gyveno pamokslavimo dvasia ir daugeliui tuo metu jis buvo geriausiu dvasinio gyvenimo pavyzdžiu. Mėnuo po atleidimo aš jau dirbau šios kavinės - šventyklos virtuvėje. Kiek žmonių ateidavo! Kiekviena diena buvo kaip šventė, net televizija nuolat domėdavosi.

Asmeninis gyvenimas taip pat nežlugo. Žmona buvo pagrindinis mano padėjėjas, bet tuo metu aš to dar tinkamai neįvertinau. 1990 - jų pradžioje Armėnijoje atsitiko baisi nelaimė: žemės drebėjimas, nusinešęs daugybę žmonių gyvybių. Ypač nukentėjo trys miestai: Leninakanas, Kirovakanas ir Spitakas - šis buvo visiškai sugriautas. Atsidavę iš Rusijos, Pabaltijo, Ukrainos, Gruzijos, savanoriais vyko padėti žmonėms. Mes turėjome bendrą tikslą - visus pamaitinti prasadu. Susiruošiau ir aš. Žmona išlydėjo mane, tarpduryje laikydama dukrą ant rankų. „Žinai, pas mus visiškai baigėsi pinigai, nėra nei kapeikos", - pasakė ji tyliai. Aš sekundei susimąsčiau - ar reikia galvoti apie pinigus, kuomet tarnaujame Krišnai? O garsiai ištariau: „Aš įsitikinęs, Krišna pasirūpins jumis". „kada tu sugrįši?"- paklausė ji. „Nežinau, kai susitvarkysime",- atsakiau aš ir išvažiavau. Po mėnesio, grįžęs tartum iš pragaro, aš paklausiau žmonos, kaip jiems sekasi. „Normaliai,- atsakė ji,- Krišna pasirūpino mumis". Šis dėsnis veikia viso mano dvasinio gyvenimo eigoje.

Mano motina ilgai negalėjo suprasti, kaip aš gyvenu, ar aš gausiu pensiją, kas apmokės man biuletenį, jei susirgsiu? Ji labai pergyveno. Aš bandžiau jai paaiškinti, kad Dievas manęs neapgaus, tačiau ji tvirtino savo: kas duoda pinigų, kaip pirkti daiktus, kaip išlaikyti šeimą? Aš nežinojau ką atsakyti, nes nemąstydavau šiais klausimais. Tačiau, pagalvojęs, pasakiau jai: „Štai žiūrėk - pas mane normalios kelnės, megztinis, striukė ir batai - viso to aš nepirkau!" „O kas pirko?!" „Niekas! Paprasčiausiai tai man davė įvairūs žmonės, aš jiems pasakoju apie Krišną, o jie visuomet man kažką atneša ir paaukoja". Motina vos nepravirko: „Nesuprantu, kaip galima taip gyventi! O jei tau niekas nepaaukos, tu ką, badausi?" „Na, kol kas dar nuo bado nenumiriau!".
Man aiškiai trūko argumentų, mano pozicijai pagrįsti. „ O Krišna, padėk!" Tuo metu paskambino į duris: „Saša, pas tave atėjo kaimynė! Atsimeni, aš tau pasakojau, kad ji domisi įvairiais mokymais, pakalbėk su ja". Pagyvenusi moteris, šypsosi, klausia, ar aš negaliu gydyti. Atsakau, kad aš ne gydytojas, bet galiu duoti gerą patarimą, kaip apsisaugoti nuo bet kokių ligų: nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, nenaudoti intoksikacijų ir stengtis daugiau galvoti apie Dievą. Ji padėkoja ir tyliai išeina. Motina tęsia savo klausinėjimus, aš atsimušinėju. „Kaip tu gyveni?" Vėl skambutis į duris, vėl kaimynė, kažką pasako ir iškart išeina. „Žiūrėk, ji tau daržovių pilną krepšį atnešė, čia ir burokai ir kopūstai ir morkos ir bulvių truputis", - vardina motina, nešdama viską virtuvėn. Grįžta ir vėl savo: „Kaip tu gyveni?". „Štai taip ir gyvenu, - pertraukiu ją, - kodėl, tavo manymu, kaimynė atnešė visas šias daržoves?" „Nežinau, tiesiog šiaip". „Tiesiog šiaip? Ji tau irgi tiesiog šiaip atneša pilnus krepšius?". „Ne man neatneša. Na, turbūt sužinojo, kad tu vegetaras, štai ir atnešė",- bando kažkaip paaiškinti motina. „Ji ką, visus vegetarus aprūpina daržovėmis? Ne. Ji tiesiog pamatė, kad kažkas gyvena pagal Viešpaties dėsnius, ir tuo įsikvėpė". Tai buvo stiprus argumentas. Tokio gyvenimo motina neįsivaizdavo, nes neturėjo panašios patirties. Nuo to karto ji su tėvu nusiramino ir pripažino, kad jų sūnumi rūpinasi Dievas - juk aš jau keletą kartų buvau Indijoje.

Kas liečia mano dukrą, atsimenu, kaip mes su žmona buvome susirūpinę dėl vienos priežasties (tai ne dėl vegetarizmo - per aštuoniolika savo gyvenimo metų ji nesuvalgė nei gabalėlio mėsos). Tuo metu mes sužinojome svarbų dalyką vaikų auklėjime: ta vieta, kur vaikas gimė, kur jis gyveno, liks jame kaip etalonas, su kuriuo jis lygins viską savo gyvenime. Mes buvome susirūpinę, galvodami apie tai, juk mes gyvenome trys šeimos bendrame komunaliniame bute, su bendro naudojimo vietomis, name - šulinyje, kuris jau šimtą metų nematė nei spindulėlio saulės. Net sieną negalima skaityti, neįjungus šviesos. Ir tai taps jos idealu visam gyvenimui? Ką daryti? Būtumėt jūs matę tą komunalinį butą! Vyriausia kaimynė sakė, kad visi, iki mūsų gyvenę mūsų kambaryje, susirgdavo tuberkulioze.
Aš ramindavau žmoną sakydamas, kad Krišna, be abejonės, mato mūsų problemas, ir tikėtina, kad mes galėsime pakeisti gyvenimo sąlygas. „Vaikas dar mažas, - mąsčiau aš, - nieko neatsimins. O mums reikia paprasčiausiai stengtis toliau tarnauti Krišnai". Ir mes keldavomės 4-5 ryte, kad pagiedoti visas rytines maldas prie namų altoriaus, o po to kartodavome savo 16 ratų mantros su maldos karoliais. Kaip kaimynai ištverdavo šiuos garsus, man nėra aišku iki šiol. Tačiau tuo metu manęs tai nejaudino, aš buvau įsitikinęs, kad jie taip pat valosi. Dukrai sulaukus maždaug penkerių, mes persikraustėme į Jekaterinburgą. Manęs paprašė padėti atsidavusiems Urale. Prasidėjo gyvenimas, dažnai keičiant butus, kuriuos mums nuomodavo atsidavusieji, ir aš pasakiau žmonai, kad visiškai tikėtina, kad vaikas pamirš tą „komunalkę". Mes organizavome Jekaterinburge gurukulą - dvasinę mokyklą atsidavusių vaikams, aš pamaniau, kad šioje mokykloje duktė tikrai pamirš baisųjį rūsį. Tačiau ėjo metai po metų ir mes matėme, kokia tvirta yra vaiko atmintis, „komunalkė" liko jos rožiniais namais, laikas nuo laiko ji sakydavo: „ Noriu Į Piterį, namo", o tai reiškė - į „komunalkę".

Po keturių metų mes visa šeima nuvykome į Indiją, į švenčiausiąją vietą - Vrindavaną, kur Krišna Pats buvo apsireiškęs prieš daugiau kaip penkis tūkstančius metų. Todėl dabar tai - piligrimystės vieta viso pasaulio žmonėms.
Vieną dieną, aplankę daugybę nuostabių šventyklų, mes visa šeima, pasamdę rikšą, grįžome į savo ašramą. Mūsų jausmai, dėl patirtų įspūdžių, buvo nenusakomi. Važiuodamas aš mąsčiau: „ Jei Vakarų žmonės patirtų tokius išgyvenimus - tai taptų viso pasaulio vertybių perkainojimo revoliucija!" Atsigręžęs į dukrą, tariau: „Įsivaizduoji, Vrindavanas - viso labo mažas kaimelis, tačiau ir surinkus viso pasaulio turtus, jie neprilygs nei dulkelei iš šios žemės". Dukters akys sužibo dvasine ugnimi ir ji tarė: „Ne tėte, yra viena vertybė šiame pasaulyje!" „Ir kas gi tai?", - susidomėjome kartu su žmona. „Komunalkė!" Aš vos neiškritau iš vežimo: „Bet kodėl?!" „Jūs niekada manęs nesupratote! - išpylė dukra, - Jums „komunalkė" - viso labo rūsys, o aš pamenu: kiekvieną rytą- rytinės giesmės, kiekvieną dieną - prasadas, nenutrūkstantis svečių srautas ir kalbos apie Krišną. Juk tai Vrindavanas! Aš, kai atvažiavau į Vrindavaną, iškart prisiminiau mūsų „komunalkę"!"

Mes ir pagalvoti negalėjome, kad tame komunaliniame bute, vaikas įgijo visas būtinas žinias apie Dievą.
Žinoma, daugybę kartų mes susidurdavome su rimtais gyvenimo išbandymais, vieną kartą mane net nužudyti norėjo, tačiau laikui bėgant visas blogis, visa tai, kas kėlė nerimą, išsisklaidė kaip dūmai. Ir atsigręždami atgal, mes matome, kad visa, kas vyko, buvo tik į gera. Krišna labai išmintingas, Jis geriausiai žino, kas žmogui yra gerai, o kas blogai. Laikui bėgant, mes įgijome didesnį pasitikėjimą Juo, tokia buvo mūsų gyvenimo patirtis. Kuo gi dar galima pasitikėti šiame pasaulyje? Daugelis mūsų suprato, kad sudėtingiausia - eiti iki galo pasirinktu keliu, tačiau jei mes „išgrįsime" šį kelią tikrai gerais darbais, tai juo galės pereiti daugybė žmonių, net nesuklupdami. O pats geriausias darbas - nešti visiems Bhagavad Gitos žinią ir patiems gyventi laikantis šios amžinosios knygos įstatymų.

Aš prisimenu savo dvasinio gyvenimo pradžią ir jaučiu didelį entuziazmo antplūdį, bei norą tęsti pamokslavimą. Ši veikla visuomet man nešė sėkmę, daug džiaugsmo, ugdė manyje nuolankumą ir tikrą meilę Dievui. Dar ir dabar aš degu noru pamokslauti taip, kad visi žmonės atsisakytų savo egoistinių polinkių ir žengtų tarnystės Vienatiniam Dievui keliu. Šrila Prabhupada, linkėdamas laimės visam pasauliui, nurodė mums šitą kelią.

Brangus skaitytojau, tai tik įžanga knygai, kurioje tu perskaitysi daugybę nuostabių istorijų ir net apsakymų, nes ją rašė ne vienas, bet daug autorių. Aš rinkau šias istorijas beveik metus įvairiuose Rusijos ir buvusios NVS šalyse. Aš esu dėkingas visiems atsidavusiems už jų atvirus pasakojimus, kurių dėka žmonės galės lengvai suvokti vidinę dvasinio gyvenimo esmę. O dabar prašau jūsų atsiversti pirmąjį knygos puslapį ir prašau atleisti man visas klaidas, kurias sutiksite skaitydami.

Jūsų tarnas Caitanya Candra Caran das

Kirtan Caitanya Candra Caran prabhu kirtanas