Samapriya Devi Dasi

 Vienas galingiausių dalyku, leidžiančių įžengti į šventą vardą, yra apmastymas apie tai, ką esu skaičius.  Aš kasdiena skaitau Bhagavatam. Prabhupada nurodė man skaityti kasdiena, tad aš skaitau Bhagavatam ir Čaitanya-čaritamrita. Tokia mano kasdieninė praktika. Aš ir mano vyras nuolat skaitom Bhagavatam vėl ir vėl. Mes skaitome visus tomus. Katik perskaičiau pirmą dalį, kur Šukadevas Gosvamis lydimas žemos klasės moterų ir vaikų. Jis įžengia į labai išaukštintų išminčių susirinkimą, į pačių kilniausių išminčių visoje visatoje. Jis ateina visiškai nuogas ir apmėtytas purvu, bet jį pamatę išminčiai atsistoja. Jis ateina prie Parikšito Macharadžo ir jam pasiūloma vyasasana. Parikšitas Macharadžas ir visi išminčiai pažvelgė ir suprato: „Tai asmenybė, kurios žodžių mes laukėme.“ Kai aš tai skaitau, ir tai tik vienas pavyzdys, aš tampu laiminga ir įkvėpta kartoti. Taip pat man tai primena Prabhupada. Jis atėjo, atsisėdo, o atsidavusieji klausė iš jo, ir to rezultatas- visi pradėjo kartoti džiapą. Kiekvienas gali skaityti Bhagavatam ar tą knygą, kuri įkvepia kartoti. Vienos mėgiamiausių šventraščių dalys yra tos, kurios šlovina šventą vardą.

   Apie švento vardo šlovę yra nuostabi dalis Prema Vivartos pabaigoje. Noriu pacituoti vieną posmą, kurį su savo silpna atmintimi atsiminiau.  Viešpats Krišna sako Ardžunai:

 „O ardžuna, klausyk įdėmiai. Kai gyva būtybė ištaria mano vardą, nesvarbu ar iš atsidavimo ar visiškai abejingai, Aš niekad to nepamiršu. Tai visad lieka giliai mano širdyje. Nėra didesnio pasišventimo kaip šventų vardų kartojimas, aukštesnių  žinių, jokios meditacijos, kuri bent kiek priartėtu prie to ir duotų didesnių rezultatų. Nėra atgailos lygios tam ir nieko kas būtų toks galingas kaip šventas vardas. Kartojimas yra didžiausia pagarbos išraiška ir aukščiausias prieglobstis. Net vedų žodžiai nesugeba pakankamai pašlovinti jų didybės. Kartojimas yra aukščiausias išsivadavimo kelias, taika ir amžinas gyvenimas. Tai atsidavimo kulminacija, širdį masinantis džiaugsmingiausias polinkis ir geriausias Viešpaties atsiminimas.“

Taigi, kai kas nors skaito panašius posmus, tai įkvepia jį dar giliau pasinerti į šventus vardus. Ir tai tik vienas posmas iš daugelio, kuriuos galima rasti Prema Vivartoje.

 Kita nuostabi citata yra iš Bhaktivinodos Šikšaštakos komentaro, vadinamo Bhajan Rahasya, kur galime rasti begale nuostabių švento vardo pašlovinimų.

Kai skaitai tokius dalykus, gali pagalvoti: „Kodėl daryti kažką kito?“ Pavyzdžiui štai vienas posmas iš Bhaktivinodos Namaštakos:

 „Šventas varde, Viešpatie Kėšava, tu išsklaidai savo atsidavusiojo kančias, sukeltas švento vardo įžeidimų. Tu turi transcendentinę ekstatinio grožio ir palaimos formą. Tu apsireiški Gokulos gyventojams, kaip didžiausio džiaugsmo įsikūnijimas.  Todėl esi visiškai dvasinė esybė, tokios pat prigimties, kaip Vaikunthos planetos. Aš vėl ir vėl lenkiuosi priešais Tave.“

 Milijonais būdų ačarijai šlovina šventą vardą, paaiškindami, kaip Krišna nesiskiria nuo Savo vardo. Klausant tai yra daug lengviau atsidėti šventam vardui.

 Po 35 metų pamokslavimo apie šventą vardą, aš jaučiu, kad atėjo metas giliau pasinerti į Jį.  Kitais žodžiais tariant, nuo kalbų metas eiti prie darbų. Lygiai kaip Prabhupada paklausė atsidavusiųjų: „Ar kas nors skaito mano knygas?“ Prabhupada juokavo: „Jus tik pardavinėjate šias knygas, bet ar jas skatot?“ Kažkas pasakė: „Ne, aš tik pardavinėju.“ Bet Šrylai Prabhupadai tai nepatiko. Taigi, kartodami mes susisiekiam su Krišna, o vykdydami Prabhupados nurodymus, susijungiam su Juo, ir tai yra be galo išaukštinta.

 Aš turiu kartoti. Aš turiu eiti giliau. Kad atstovauti Šryla Prabhupada, atsidavusieji turi tapti švyturiais, turi švento vardo potencijos dėka nušvisti ir visiems parodyti Šrylos Prabhupados malonę.  Atsidavusieji turi kartoti. Ir tada, tada, kai atsidavęs sako kažką, net jai tai kelios smulkmenos, jis pasakys labai stipriai. Kai tampi senesnis, bet kuriuo atveju, nėra laiko daug šnekėti. Net nėra energijos. Reikia labai išmintingai pasirinkti žodžius. Štai ką aš nuolat dabar sakau: „Aš jus myliu, kartokit! O man reikia baigti savo ratus.“

 Atsidavę turi turėti atsidavimą, pasiryžimą, pareigingumą ir galiausiai skonį. Ir viso to galutinė suma yra entuziazmas. Tik tada galime įeiti į šventą vardą.

 


Druva Maharaja Dasa

 Ačarijai duoda neprinokusio ir prinokusio mango pavyzdį: abu yra mango, bet vienas mažas, žalias ir rūgštus, tuo tarpu kitas yra didesnis, auksinės spalvos, minkštas ir saldus. Lygiai kaip mango auga gaudamas prieglobstį ir maisto medžiagas iš medžio, taip kiekvienas, dėmesingai kasdiena kartojantis šventus vardus, gauna dvasinį maistą ir prieglobstį iš Švento vardo, kuris nesiskiria nuo Krišnos.

 Nebuvo jokio patyrimo per daugiau nei trisdešimt mano praktikos metų, kuris pranoktu reguliarų šventų vardų kartojimą. Todėl aš rekomenduočiau tokį pat kelią visiem, kas nori patirti švento vardo saldumą.

...........

7 tekstas iš Šrilos Rūpos Gosvamio Upadešamritos apibendrina procesą:

 syat krsna-ndma-caritddi-sitdpy avidyd-pittopatapta-rasanasya na rocikd nu

kintv ddardd anudinam khalu saiva justa svddvi kramdd bhavati tad-gada-mūla-hantri

Šventas Krsnos vardas, būdo bruožai, žaidimai ir darbai transcendentiškai saldūs it ledinukai. Nors avidyos [ neišmanymo ] geltlige sergančio ligonio liežuvis saldumo ir nejaučia, nuostabiausia yra tai, kad kasdien atsidėjus kartojant saldžiuosius vardus liežuvis atgauna skonį ir ilgainiui liga praeina be pėdsakų.

 Paskutinis atsargumo žodis: sulaukus pirminio entuziazmo, nereikia persistengti.  Kaip jauni vaikinai ir merginos galvoja, kad yra įsimylėję, bet iš ties yra tik apkvaišę. Lygiai taip galima pagalvoti, kad greitai galima padidinti savo kartojimą. Per daugelį metų aš daugelio tokių įvykių liudininkas, bet dauguma atveju tai truko neilgai.

Taigi, reikia būti kaip mango - prisijungus prie švento vardo medžio per visus gyvenimo įvykius ir niekad nemesti bent jau šešiolikos kasdieninių ratų. Mango tiesiog būdamas ant medžio gauna visą jam reikiamą maitinimą, bet tik nukritęs nuo jo tai praranda. Mes gauname malonę iš Krišnos kartodami Jo šventus vardus, bet jei kada nustosime praktikavę, mūsų dvasinis maitinimas nudžius ir jį pakeis iliuzinė energija.

 


Sačinandana Svamis

 Man Harė Krišna mantros kartojimas tai kvietimas į nuostabiausią atradimą. Prieš patekdamas į šį kambarį, kur tiesiogiai benrausiu su Nami, arba Dieviška Pora, aš turėsiu pereiti per tris sales. Pirmos salės sargai patikrins ar aš turiu kvalifikaciją ją pereiti. Tai Šradha, arba tikėjimas, kad vardas nesiskiria nuo Jo šeimininko. Padma Purana, cituojama Šri Čaitanya-čaritamritoje, apibūdina, kad šventas vardas nesiskiria nuo Krišnos. Čia turi būti Šradha – šis pirminis tikėjimas, kad „Taip, aš tiesiogiai bendrauju su Radha ir Krišna“. Tai pirmasis koridorius, kurį aš turiu pereiti.

   Tada seka antras. Šioje vietoje reikia su meile mąstyti apie šventą vardą. „Ką aš darau? Į ką aš kreipiuosi? „Harė Krišna! Prašau leiski man tau pasitarnauti. Prašau priimk mane! Priimk mane, priimk.“ Nėra geresnės maldos, nėra geresnio šauksmo.

 Trečias koridorius yra Mahaprabhu mokymas, kartojimas su gilaus išsiskyrimo jausmu. Tie, kas materialiai patenkinti šiame pasaulyje, kas nesuinteresuoti keisti status quo savo gyvenime, šioje koncepcijoje gali atlikti tiktai lūpų tarnybą. Jų kartojimas bus tik lūpų gylio, ne širdies. Tik tie, kurių širdys suminkštėjo išsiskyrimo jausmo „Man tavęs reikia, Viešpatie. Man reikia tavęs!“ Tik jie gali bendrauti su Viešpačiu išsiskyrimo nuotaikoje.

   Turėti dvasinį išsiskyrimo jausmą reiškia, kad nors Krišna išoriškai nepasireiškęs, bet Jis čia-vidujai, ilgesio jausmų apvalytoje širdyje. Taigi, kartojant reikia išreikšti sielvartavimą, kaip išsireikšta penktoje Šikšaštakam šlokoje :

„O Maharadžos Nandos sūnau Krišna, esu amžinas tavo tarnas, bet taip jau atsitiko, kad aš nupuoliau į gimimo ir mirties vandenyną. Esu mėtomas pykčio ir geismo bangų, puolamas materialių impulsų krokodilų. Prašau, ištrauk mane iš čia ir padaryk vienu atomu prie Tavo lotoso pėdų...“

  Kai pereiname per visas tris sales – šradha, o tada mahamantros prasmės suvokimą ir galiausiai ilgesio išraišką – tuomet, jei šventas vardas bus maloningas mum, galbūt atvers mum duris. O mes lauksim. Mes sėdėsime priešais duris. Kartais jusime šiek tiek malonės iš savo Valdovo, gal kelis šviesos spindulėlius, o gal dvelksmą nuostabaus smilkalų aromato, ir tada žinosime: „Taip, mano Viešpats čia, mano Viešpats čia. Todėl aš esu patenkintas sėdėdamas priešais šias duris ir kartodamas. Aš nekartosiu per garsiai, kad nesukelti triukšmo, bet Jis mane girdės, ir kai tik pagalvos, kad jau metas atverti duris, Jis atvers.“ Harė Krišna.

 


Aindra prabhu

 Galime mėginti kartoti šventus vardus, bet galiausiai mūsų pastangos baigsis namabasos lygije. Bet kai tik Kirtanas ar šudha-nama-bhadžanas atliekamas, jis patraukia Krišną mūsų nuoširdžių jausmų Jam, arba mūsų širdies potraukiu Jam, arba mūsų ryžtingumu gauti Jo dėmėsį, tada Jis ir ateina pamatyti mūsų. Jis ateina pabūti su mumis. Jis apsistoja mūsų širdyje ir šoka ant mūsų liežuvio. Aš patyriau, kad šventų vardų kartojimas tai nėra tiesiog pastangos tarti tam tikrus garsus. Iš ties toks kartojimas nėra tikras kartojimas. Kartojimas atrodo tiesiog kaip kartojimas, bet iš ties tai Krišnos šokis. Tik Jo saldžia valia, Jis nusileidžia iš Goloka-dhamos ir šoka ant mūsų liežuvių.

   Šventas vardas yra nuostabiausias,  iš saldžiausių - saldžiausias piemuo. Jis yra piemenukas, gražus, mėlynas piemenukas, dailus ir visiškai apžavintis širdį. Tik Harė, Radhos malone mūsų širdis  neginčijamai, inentysviai  pakerima šio mažo piemenuko - Krišnos saldumo. Ir todėl, kad mūsų širdis užburta, ir Jis tai supranta, Jis mūsų nebepaliks vienų. Vėl ir vėl ir vėl Jis ganosi ant mūsų liežuvio, šoka ant jo ir skverbdamasis  į mūsų sąmonę. Praktiškai nevalingai nama vėl ir vėl apsireiškia ant mūsų liežuvių. Tada labai sunku pamiršti nama, nes vėl ir vėl nama apsireiškia mūsų širdyse ir šoka ant mūsų liežuvių.

 


Nitjananda dasa

 Daug ačarijų apdainavo šios praktikos šlovę. Vienoje dainoje Narottama dasa Thakura rašo, kad betkam, kas nuoširdžiai aukoja savo nusilenkimus didžiom asmenybėm, visos kliūtis atsidavimo kelyje bus panaikintos  ir visi jo dvasiniai troškimai bus išpildyti. Todėl aš nuolat meldžiuosi, kad sugebėčiau tęsti šią praktiką, nes ji tapo mano turtu.

   Apie dandavat-pranamas yra istorija. Vieną dieną Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura automobiliu važiavo iš Majapūro. Tuo metu buvo liūčių sezonas, tad kelias buvo iki kelių pilnas purvo ir molio. Vienas grihastra mokinys pastebėjo, kad jo mokytojas lėtai važiuoja keliu. Šis atsidavęs nusilenkė į purvą, visiškai išsitiesdamas ant žemės ir visiškai ištepdamas savo drabužius. Bhaktisiddhanta pastebėjo jį. Jis sustabdė automobilį, išlipo ir paklausė: „Kodėl tu taip padarei?“ Jo mokinys nuolankiai suglaudęs delnus atsakė: „Šis nusilenkimas tai mano vienintelis turtas.“

  Mane tai labai sujaudino. „Šis nusilenkimas tai mano vienintelis turtas.“ Taigi aš pagalvojau: „Kiek mažai turto aš turiu. Aš privalau, aukodamas tokioms sieloms savo nusilenkimus, taip pat gauti kažkiek turto kaip šis.“

............

Vieną rytą, mano maldų ir nusilenkimų pabaigoje, kartodamas ėmiau melstis Mahaprabhu mintimis, kaip mano draugas rekomendavo. Tiesiog pakartotinai dėkojau už visus šansus, kuriuos man Jis davė, už galimybę kartoti aukščiausius Viešpaties vardus. Meditacija ir dėkojimas Mahaprabhu išties paveikė mane. Lyg pirmą kartą vardai, einantys iš mano burnos, galiausiai pasiekė Viešpaties ausis. Natūraliai asmeninė malda, pasidavimas viešpačiui, atėjo man į protą: „Brangus Gauranga, aš esi visiškai Tavo. Aš Tavo nuosavybė. Visiškai Tavo. Niekieno kito. Aš noriu būti tik Tavo!“

Aš mąsčiau apie tai. Kodėl aš jaučiausi taip arti, ir taip susijungęs su Viešpačiu, kad buvau visiškai įsitikinęs, jog Jis galiausiai girdi mano maldas. Kai kažkas galutinai suvokia, kad priklauso Viešpačiui, jis nebejaučia jokio atstumo tarp savęs ir savo amžino šeimininko- nei prote, nei intelekte ar ego. Tuo laiku man į protą atėjo mėgstama Vaišnavų daina, parašyta Locana dasa Thakuros, vadinama Avatara Sara. Ir tai dar suintensyvino mano pojūčius: „Kodėl aš negarbinu tavęs, ak, Gaura-avatare, visų avatarų esencija? Aš stovėjau paniręs vandeny, bet, nepaisant to, mano troškulys niekad nenusimalšino. Vietoj to, aš aš daugiau ir daugiau nėriau į materialią veiklą.“

Aš vis galvojau:  „Viešpatie, aš tavęs negarbinau, o Gauranga.“ Ne taip, kad negarbinau Jo prieš prisijungdamas prie šio Krišnos sąmonės judėjimo ar panašiai, tai buvo daug stipriau.  „Aš negarbinau Tavęs daug daug gyvenimų.“ Ir šis jausmas buvo toks stiprus, kad jis sukėlė realiai jaučiamą sąžinės pojūtį , lyg mažas vaikas apgailestautų dėl blogų poelgių priešais savo tėvus.

 Nors aš jaučiausi labai kaltas, bet taip pat jaučiau saldžią Jo meilės ir užuojautos savybę. Tai, kad Gauranga Mahaprabhu mane vėl priėmė. Ne todėl, kad buvo verčiamas ar įpareigotas, bet tik iš Savo didžiadvasiškumo ir tyros meilės. Tai leido man suprasti koks nereikšmingas esu, ir akis į akį pamatyti, kaip, vedamas egoizmo ir pykčio, netinkamai elgiausi su kitais.

 



Bhūridžiana dasa

 Šrilos Prabhupados komentaras:

 Šastrose pasakyta, kad kartą ištaręs šventą Viešpaties vardą nusidėjėlis išperka tiek n nuodėmių, kiek ir padaryti negali. Štai tokia švento Viešpaties vardo galia. Tai joks perdėjimas. Šventas Viešpatis vardas tikrai turi tokią galią. Tačiau svarbu dar ir tai, kaip jis tariamas. Daug priklauso nuo to, ką mes jaučiame tardami šventą vardą. Bejėgiškoje padėtyje atsidūręs žmogus šventą Viešpatis vardą ištars su stipriu jausmu, o materialiai klestintis žmogus vargu ar begalės būti toks nuoširdus.“

 Šrila Prabhupada aiškiai pateikia principą, kodėl Draupadės kartojimas davė tokius ryškius rezultatus: jos kartojimas buvo be išdidumo, dėmesingas ir praturtintas pilnos priklausomybės emocijų. Draupadi, būdama bejėgiškoje situacijoje,  priėmė pilną Krišnos globą per Jo vardus.

 Šrila Baktivinoda Takura, jo Gitavali knygoje parašytoje dainoje, išskiria panašius idealus ir rekomenduoja tai dainuoti auštant:

 „Tu turi suprasti šitą esminį faktą: gyvenimas laikinas ir pilnas įvairių kančių. Todėl rūpestingai priimk  šventų vardų prieglobstį, ir nuolatinę tarnystę jam padaryk savo profesija.

 „Trokšdamas palaiminti visas gyvas būtybes, saldus Krišnos vardas nužengė į šią visatą. Naikindamas tamsą ir neišmanymą Jis šviečia širdies danguje it saulė.

 Tad gerk tyra švento Krišnos vardo nektarą ir taip patenkink Bhaktivinodos širdį. Visuose keturiolika pasaulių nėra nieko daugiau, išskyrus šventą vardą.“

 Iš tiesų, mes girdėjome Bhaktivinodą Takurą, sekantį savo paties nurodymais. Jis pats kiekvieną rytą, anksti prieš aušrą, garsiai kartodavo savo džiapą  Godruma-dvipoje. Jo kartojimas buvo toli nuo mechaninio, o buvo it Krišnos, asmenybės šauksmas iš toli.

 Šrila Baktivinoda Takura, kaip ir Draupadi, priėmė Krišnos globą, jo šventų vardų pagalba. Bet kai aš kartoju šventą vardą, mano protas be pabaigos laksto  tarp begalės mano gyvenimo reikalų - nuo palaikymo iki apsisaugojimo ar pertvarkymo. Kodėl Krišna turėtų tuojau pat atsakyti man? Draupadi labai rimtai šaukėsi Krišnos. O aš išsiblaškęs.  Draupadės prieglobstis Krišna, o mano – protas.

 Arba, šnekant iš kitos perspektyvos, Krišna tobulai atsiliepia mano išblaškytam dėmesiui, mano santykių su Juo vystymo abejingumui.  Kaip aš nerūpestingai žiūriu į mūsų santykius, lygiai taip Jis tėra beateinąs...

 Net jei aš negaliu nieko geriau nei verkti dėl prastos savo džiapos kokybės, jei aš nuoširdžiai melsiu Krišnos pagalbos, Jis man padės. Bet viskas priklauso nuo mano sąžiningo troškimo tobulėti, mano nuoširdaus poreikio ugdyti santykius su Krišna, mano bejėgiškumo. Kaip Šrila Prabupada komentavo Kunti žodžius: „Viskas priklauso nuo mūsų jausmo kokybės.“ (Šrimad Bagavatam 1.8.26)



Nirandžana Svamis

 Tokiu būdu Viešpats toks gailestingas, jog maloningai įžengia į širdį, kad apvalytų savo atsidavusįjį, bet visų pirmą reikia suprasti, kad mum taip reikia šios malonės, ir esame visiškai priklausomi nuo Jo. Taip Krišna yra patraukiamas mūsų nuoširdžių jausmų. Kaip Šrila Prabupada pasakytu, jog reikia kartoti nuoširdžiai, lyg mažas vaikas šauktųsi savo mamos. Prieš mąstydamas apie įvairius Viešpaties žaidimus ir savybes, kol kartoju, aš stengiuosi pagalvoti, kaip man reikia malonės. Aš pažvelgiu į visus savo trūkumus ir nepageidautinas savybes savo širdyje, ir suprantu, kad jei negausiu malonės, aš neturiu jokios vilties.

 Dar vienas labai svarbus aspektas, kad šventas vardas yra daug efektyvesnis, kai kartojamas su tikėjimu. Aš visad naudoju pavyzdį, jog šventas vardas mum duodamas per tyrų Krišnos atsidavusiųjų lūpas, tad jis prisotintas visa reikiama potencija, kad apreikšti Krišna-premą, tyrą meilę Dievui. Aš turiu gilų įsitikinimą, tvirtą tikėjimą Šrilos Prabupados įgaliojimu duoti šventą vardą – kad jis yra kali kamera darma Krišna –nama-sankirtana Krišna-šakti vina nahe tara pravartana. Šis tikėjimas yra pagrindinis faktorius, leidžiantis mantrai veikti.  Be tikėjimo, kad šventas vardas  yra viskas, kad jis gali išvalyti mano širdį, kad šventas vardas gali suteikti man visą malonę, būtų labai sunku sutelkti protą i jį, nuolat ir su pilnu įsitikinimu. Tad ne tik  turiu kartoti atidžiai, bet ir klausyti apie švento vardo šlovę iš Šilos Prabupados ir kitų pažengusių vaišnavų. Nuolat turiu klausyti ir skaityti apie jų šlovę iš vaišnavų, taip pat aprašytą apreikštuose šventraščiuose. Taip pat nuolat diskutuoti apie tai su kitais. Nėra kito kelio paragauti Viešpaties šventų vardų saldumo.

 Toks meditacijos tipas yra be abejonės patrauklus. Tai sukelia manyje nuolankumo ir tikrą atgailos jausmą. Savo ruožtu, tokia atgaila pažadina giliai nuoširdų ankstiną priimti švento vardo prieglobstį. Sunku tik galvoti apie savo silpnybes, neieškant paguodos priemonių- šventų vardų. Taip pat aš tikiu, kad šventas vardas ne tik nepaprastai gailestingas, bet taip pat jis gali ir atleisti man. Ši viltis teikia dar daugiau tikėjimo. Šrila Rūpa Gosvamis sako, kad šventas vardas  labiau maloningas nei Krišnos forma, nes tai prieglobstis, kur galima ieškoti pasigailėjimo. Taigi, šventas vardas duoda viltį bei tikėjimą ir paskatina uždegančias emocijas kartoti šventą vardą vis daugiau ir daugiau.  Ši bejėgiško pasitikėjimo būsena yra geriausias gilesnės meditacijos katalizatorius.

 


Vaišišeka dasa

 Prieš daug metų mes pradėjome knygų platinimo praktiką, klausdami žmonių ar jie nenorėtų sužinoti senovinės maldos. Susidomėjusiems parodydavome kortelę su Harė Krišna mantra ir paprašydavome pakartoti. Toks pratimas turėjo gilų poveikį mano pačio džiapai. Po kurio laiko tiesiog negaulėjau sustoti galvojęs: „tT duodi malonę – tu gauni malonę.“ Aš pagalvojau apie, kaip  Panča-tatva  grobstė meilės Dievui sandėlį, bet kuo daugiau valgė ir dalino, tuo atsargos didėjo šimtus kartų.

 Klausymas, kaip žmonės taip nekaltai pirmą kartą kartoja, tai klausymas be įžeidimų ir labai tyro vardo, įkvėpto Viešpaties Nitjanandos. Ir kai mes ne tik kartojame šventą vardą, bet ir klausomės iš darančių tą patį, tada mantra itin galingai aidi mūsų širdyse. Tai įkvėpia grąžinti skolą ir dalintis su kitais. Štai koks stiprus ryšys tarp švento vardo platinimo ir jo patyrimo.



Šrimati dasi

 Pagrindinė klūtis įžengti į gailestingiausią, galingiausią ir labai artimą draugystę su šventu vardu yra sausas kartojimas. Mūsų kartojimas negyvas. Deja pirmas tokio kartojimo simptomas – nedėmesingumas. Mes nesusitelkiam į namą, nes neturim potraukio jam, todėl protas blaškosi tarp begalės dalykų. Ir tai reiškia, kad mes laistome ne bhakti-latą, o mūsų atsidavimo tarnybą užgožiančias piktžoles.

..................

Norint visiškai pasinerti į  nama-bhadžaną, svarbiausia suprasti, kad nama yra asmenybė su giliom emocijom. Ir į Jo pasaulį galime patekti tik tyrumu ir širdies gilumu. Mahaprabhu pirmame Šikšaštakam posme moko kaip pasiekti tokią švarą: tiesiog kartojant šventus vardus dėmesingai ir be įžeidimų. Kai šis posmas kalba apie kartojimą čia pat turima omenyje ir dėmesingas klausymas.

 Labai svarbu prisiminti, kad mes patys negalime išvalyti savo širdies. Esame visiškai priklausomi nuo namos. Tik jis gali tai padaryti. Tad turime tapti paslaugūs švento vardo tarnai.  Pirma gero tarno kvalifikacija – būti geru klausytoju: klausyti ko nori šeimininkas. Kai pasinersime į švento vardo garso vibraciją, nama ateis į širdį ir padarys savo Darba. Četo-darpana-mardžanam. Taigi, tai pirmas ir pats svarbiausias dalykas. Kai kalbame apie šravanam kirtanam višnoh smaranam – smaranam yra pats svarbiausias.  Bet tai reikia atlikti su tikru ir nuoširdžiu ilgesiu. Mes turime trokšti išgirsti ko nori mūsų šeimininkas, ką Jis sako. Nama kalba. Jis turi ką pasakyti. Ką Jis sako? Atidžiai klausyk. Taip mūsų kartojimas bus dėmesingas, dinamiškas ir gyvas.

 


Jagija puruša dasa

 Grįžęs kreipiausi į vyresnius brachmačarius leidimo bei palaiminimų ir, nepaisant, kad ši mano programa skyrėsi nuo viso ašramo dienotvarkės, jie maloningai mane palaikė.

 Tad kiekvieną pirmadienį skiriu tik šventam vardui. Pradedu kartoti kartu su visais atsidavusiais dar prieš mangala-arati. O likusią dienos dalį tesiu praktiką vienas. Sukartojęs padidintą kiekį ratų arba tesiu kartojimą arba keliom valandom pasineriu į Bhagavatam. Tik šią dieną aš praleidžiu mangala-arati ir rytinę paskaitą. Man tiesiog reikia pagauti ankstaus ryto įkvėpimo bangą, kad išlikti susikoncentravus į džiapą. Kai Niujorkas pabunda ir sustiprėja aistros guna, aš lieku apsaugotas ir galiu tęsti kartojimą.

 Ši programa duoda daug nuostabių dalykų. Visų pirma tai yra įkvėpimas kitiem atsidavusiems. Nereiškia kad esu geresnis kartotojas, bet Aramas jaučia įkvėpimą, kai jų vyresnis brachmačaris pasinėręs į  šventą vardą. Šiuo metu vedu džiapos seminarus visoje šalyje. Tai matau kaip tiesioginį švento vardo atsaką  už mano padidintą atsidavimą Jam. Tiesą sakant, kitą savaitę išvykstu į San Diegą ir San Jose pagelbėti Jo Šventenybei Giriradža Macharadžui vesti džiapos seminarus.

 Taip pat pastebiu teigiamą efektą mano misionieriškai pareigai. Kad efektyviai pamokslauti reikia turėti aukštesnį skonį. Kuo mes dalinamės su žmonėmis?  Mes kalbam apie šventą vardą, tad turime turėti nuoširdžią asmeninę patirtį. Šventas vardas yra tokia nuostabi dovana. Jis pasiekiamas visiem, bet mes turime imti iš jo vis daugiau ir daugiau . Krišna nori, kad mes ragautume šventą vardą ir dalintumėmės su kitais.

 Kartojant mūsų santykis su Krišna tampa labai artimas ir asmeninis. Švento vardo didybė nėra tik tai, ką jūs perskaitote knygose, bet tai, ką Jo malonės dėka patiriate savo sieloje. Tuomet geležinė širdis ima minkštėti.

 


 Radhanatha Svamis

 Kaip mes kreipiamės į Krišną, taip Jis ir atsako. Įvairiausi žmonės siūlo įvairiausius ritualus, siekdami skritingų tikslų. Net darydami tą patį, jie gali gauti visiškai kitokius rezultatus. Kažkas gali siūlyti arati dėl prestižo ir jis gaus prestižą, bet nieko daugiau.  Dar kitas žmogus gali atlikti magiją siekdamas materialių malonių, ir jas gaus. Tačiau kažkas gali atlikti religinę veiklą nuoširdžiai trokšdamas apvalyti ir išgryninti savo širdį, kad pažadinti meilę Dievui. Tai yra svarbiausias užsiėmimas visai žmonijai ir tikroji dvasinių mokslų esmė. Jei ritualai atliekami šiuo tikslu, jie kaip transporto priemonė perkels mūsų sąmonę į galutinį tikslą.

 Religiniai ritualai yra it pakuotė. Jei dovanosite gražiai įpakuotą dovaną, kurios viduje bus kas nors  baisaus, ar tai suteiks kam nors džiaugsmo? Bet kai dovanosite gražiai įpakuotą rožę, arba tai, ko jūsų draugas visad norėjo, tuomet pakuotė bus tinkamai panaudota.  Svarbiausia pakuotės turinys. Net kai kartojame šventus vardus, svarbiausia mūsų motyvacija. Majavadžiai taip pat kartoja šventus vardus bei atlieka kirtaus, bet tuo siekia tik išsivadavimo arba susivienijimo su Dievu. Bet Šri Čaitanya Prabhu moko, kad atsidavusiojo sąmonė yra na dhanam na janam: „Aš netrokštu turtų, malonumų iš priešingos lyties, šlovės ar pasekėjų. Netrokštu net išsivadavimo nuo kančių. Mano giliausias troškimas yra būti besaligišku Tavo tarno tarno tarnu gimimas po gimimo.“  Kad ir kokį ritualą ar dvasinę veiklą atliksime su tokia sąmone, kaip mokė Šri Čaitanya, tuomet tikrai suteiksime Jam džiaugsmo ir pritrauksime Jo palaiminimus.

 Jei mes trokštame pasitarnauti ir patenkinti Viešpatį, tuomet Jis į tai atsako. Ir šis entuziazmas, šis troškimas ir yra skirtumas tarp tuščio ritualo ir nuoširdaus atsidavimo akto, kurie išoriškai gali atrodyti vienodai. Jei mes tiesiog kartojam džiapą, kas šiame amžiuje rekomenduojama savęs apvalymui, bet būsime nedemėsingi, be stipraus troškimo patenkinti Viešpatį, tuomet tai bus  labai panašu į ritualą. Tiesiog mėginsime pabaigti savo ratus. O koks rezultatas? Ratai bus susukti. Bet Šrila Prabhupada sako, kad lūpomis turime kartoti, ausimis klausyti, o širdyje verkdami šauktis Dievo, kaip verkia vaikas šaukdamas mamą. Tai ne tuščias ritualas, bet nuoširdus aktas, lygiai kaip mama yra vienintelis vaiko prieglobstis.

 Kokį atsidavimo aktą beatliktume, jei darysime tai dėmesingai, entuziastingai stengsimės apvalyti savo širdį ir patenkinti Krišną, tuomet tai atneš nuostabius rezultatus. Kokius? Dievo malonę ir įgalinimą.

 Galime kartoti didžių asmenybių maldas, ir tai apvalo, bet dar labiau apvalo, kai iš ties mėginame pajusti jų maldos nuotaiką. Yra tiek daug gražių istorijų: kai Gajendra buvo ant mirties sklenčio, jis nekartojo apeiginių maldų, tai buvo iš jo širdies gelmių; Prachlada Maharadžo maldos; Kunti devi maldos; Prabhupados maldos Džaladutos laive; Bhaktivinodos ir Narotamos daso Thakuros maldos. Turime suprasti prasmę ir jausmus, su kuriais jie siūlo maldas. Visi jie trokšta gauti Viešpaties malonę ir atiduoti Jam savo širdis. Toks jų nuoširdžios maldos turinys.

 Kai Krišna lankėsi Hastinapūre, Durjodhana surengė karališką priėmimą su nuostabiausia puota, bet jis turėjo asmeninų motyvų, ir Krišnai tai visai nepatiko. Vietoj to, Krišna netikėtai aplankė Vidurą, kuris tam nebuvo pasiruošęs ir galėjo pasiūlyti tik kelis bananus. Tačiau Krišna šiuo pasiūlimu buvo milijonus kartų labiau patenkintas, nes tai buvo atlikta su meile.

 Dvasinio gyvenimo pradžioje apsivalymui mes sekame vaidhi-bhakti – tam tikrais ritualais ir taisyklėm. Bet kai šalia yra teisinga filosofija ir mokslas, tuomet visa tai tampa labai prasminga.

Bhakti yra gilus, išbaigtas ir visą apimantis mokslas, leidžiantis pažadinti meilę Dievui ir išreikšti savo norą Jam tarnauti, patenkinti.  Galbūt dabar kartojame savo ratus kaip ritualą, bet jai turime teisingą ketinimą ir entuziazmą, tuomet tai tampa giliai dvasiška. Jei praktiką atliksime tinkamai vadovaujami, su teisingu tikslu, tuomet tai išgrynins širdį, ir nuoširdi dvasinė patirtis palaipsniui pabus. Šri Čaitanya  mokė, kad meilė Dievui miega kiekvieno širdyje, ir naudojantis devyniais atsidavimo tarnystės metodais, ypatingai kartojimu ir klausimu apie Viešpatį kartu su trokšančiais tarnauti Jam, ši meilė pabunda.  

 Šiame Kali amžiuje Dievo vardų kartojimas yra pats galingiausias dvasinis procesas. Kali-juga turi tiek daug trūkumų, bet yra ir vienas palaiminimas: tiesiog nuoširdžiai kartojant Viešpaties vardus galima pasiekti išsivadavimo tobulumą. Kas buvo įmanoma Satja-jugoje ilgos meditacijos pagalba, Treta-jugoje atliekant aukojimus ir ritualus, Dvapara-jugoje garbinant Dievybes šventykloje, tas pats tikslas gali būti pasiekiamas Kali-jugoje tiesiog kartojant šventus vardus.

 Būtent mūsų nuoširdumas padaro šventų vardų kartojimą labai galinga ir efektyvia auka. Nuoširdi intencija padaro mūsų dvasinę veiklą gyvą, ir leidžia pajusti stulbinančias dvasines patirtis, purušartha-širomani. Šri Čaitanya atėjo duoti mum purušartha-širomani, galutinį visų tikslų tikslą, kuris yra anandambudhi-vardhanam, aukščiausias nemotyvuotos meilės Viešpačiui džiaugsmas.  Su šia nuotaika, net tos praktikos, kurios atrodo tik ritualinės, taps tyrai dvasinės.