Bendravimas su atsidavusiais — begalinė malonė
Grįžti

„Duodamas pamokymus Sanatana Gosvamiui, Čaitanja Mahaprabhu sako: „Nors šis materialus pasaulis kupinas trūkumų, vis tik jame yra vienas geras dalykas ― galimybė bendrauti su atsidavusiais. Tai labai didelė laimė.“

 

Net mažiausia bendravimo su tyru atsidavusiuoju akimirka pranoksta skrydį į rojaus planetas ar išsivadavimą Brahmano švytėjime. Toks bendravimas ― didžiausias gėris visoms gyvoms būtybėms, nes gali kardinaliai pakeisti jų likimą, kai vietoj materialios gerovės paieškų nušviečiamas kelias į tikrąjį tikslą ― sugrįžimą namo, pas Dievą.“

 

(Kelio pradžia (Šradhavan). Vadovėlis bhakti–vrikša grupei. Pirma dalis, p. 7―8)

Kokia didelė malonė bendrauti su atsidavusiais, visai neseniai patirti buvo galima bhakti–vrikša grupių susitikime (vjuha), vykusiame kovo 9–ąją dieną, šeštadienį, labai nuostabioje šventoje vietoje ― Naujojoje Gokuloje (Butkiškės kaime, Kelmės apskrityje). Čia tą gražią saulėtą dieną susirinko žmonės iš Kauno, Klaipėdos ir Rokiškio bhakti–vrikša grupių.

 

Vos atvykusius svečius pasitiko nuoširdžios organizatorių ― Vaikunthanatha Das prabhu, Shankara Pandit Das prabhu, Vladimiro Maksimkino prabhu ir kitų atsidavusiųjų ― šypsenos bei sveikinimai. Pakviesti į vidų, susirinkusieji pasveikino Dievybes savo nuolankumu ir skambiu kirtanu, taip beregint susitikimo programa ir įsibėgėjo. Po kirtano buvo galima išgirsti įkvepiančią Vaikunthanatha Das prabhu paskaitą ir užduoti jam rūpimus klausimus, taip bent prisiliečiant ir pasisemiant tyro Viešpaties bhakto išminties ir žinių. O kad jomis dalintis būtų dar smagiau, Vaikunthanatha Das prabhu ir pats uždavinėjo klausytojams intriguojančius klausimus. Pavyzdžiui, su šypsena teiravosi susirinkusiųjų, koks buvo pagrindinis A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupados nurodymas, ir pasakė, kad tai ― draudimas spekuliuoti. Taip Prabhu dar kartą priminė, kaip svarbu bendrauti tik su tyrais atsidavusiais. Jie ne tik įkvepia, skatina nesustoti žengiant Krišnos sąmonės keliu, bet ir dalijasi tikromis, šventraščiais patvirtintomis, žiniomis.

 

O kiek tokių žinių susirinkusieji jau turi sukaupę patys, buvo galima patikrinti Bhagavat–gitos viktorinoje. Mišriose, iš skirtingų miestų bhakti–vrikša narių sudarytose, grupėse ne tik kunkuliavo azartas, bet ir gilėjo bendravimas, mezgėsi naujos pažintys ir buvo dalijamasi patirtimi. Nors daugiausiai taškų surinko tik viena grupelė, kaip teigė viktorinos vedėjai, nugalėtojai buvo visi. Juk svarbiausia dalyvauti, mokytis ir džiaugtis. Šią smagią atmosferą tik dar labiau pagyvino po viktorinos surengtas spontaniškas spektaklis „Išminčius ir pelė“. Nepamiršta ir viena svarbiausių bhakti–vrikša grupių kultūrinio gyvenimo dalių ― šikšos ceremonija. Jos metu norintys davė tam tikrus įžadus, susijusius su dvasine praktika. Tuo metu taip pat vyko savotiškas dalijimasis, „mainai“: įžadus priėmę atsidavusieji kitus įkvėpė drąsos žengti bhakti jogos keliu, o ceremonijos stebėtojai jiems siuntė palaiminimus. Galiausiai viską vainikavo šventiškas prasadas ir bendra dalyvių nuotrauka, ilgam įamžinusi dalyvių šypsenas.

 

Iš viso bendravimu pasidžiaugti atvyko maždaug keturiasdešimt atsidavusiųjų ― ir seniau Krišnos sąmonėje esantys prabhu bei matadži, ir naujai prisijungę entuziastingi jaunuoliai. Dėl to visą dieną buvo galima juste jausti nuoširdaus ir džiaugsmingo bendravimo, dalijimosi bei mokymosi nuotaiką. Atmosfera buvo tokia įkvepianti, kad skirstytis niekas neskubėjo: kas patraukė pamedituoti, kas ― apeiti Govardano kalnelį (Govardan parikrama) ar dar pabendrauti su naujaisiais draugais. Juk šis bendravimas ― tai „didžiausias gėris visoms gyvoms būtybėms“.

Grįžti