Šrimad-Bhagavatam

2.3.23

jlvan chavo bhagavatahghri-renum

na jatu martyo 'bhilabheta yas tu šrl-visnu-padya manujas tulasyah

švasan chavo yas tu na veda gandham

Žmogus, kurio galva nėra pašventinta dulkių nuo tyro Viešpaties bhakto lotoso pėdų, yra tikriausias numirėlis. Negyvėlis yra ir tas, kuriam neteko uosti tulasi lapelių aromato nuo Viešpaties lotoso pėdų, - tai kas, kad jis kvėpuoja.

Komentaras: Šrilos Višvanathos Cakravarčio Thakuros teigimu, kvėpuo¬jantis negyvėlis - tai šmėkla. Kai žmogus miršta, jį vadina numirėliu, bet kai jis vėl pasirodo savo subtiliu kūnu, nematomu, bet pajėgiu veikti, jį vadina šmėkla. Iš šmėklų nelauk nieko gera, jos nuolat krečia žmonėms piktus pokštus. Ne bhaktai, nerodantys pagarbos tyriems bhaktams ir nesilenkian-tys Višnu Dievybėms šventykloje, tarsi tos šmėklos tik ir žiūri, kaip įstumti bhaktus į nemalonę. Iš šių piktų šmėklų Viešpats niekada nepriima aukų. Kaip sako žinoma patarlė - „Jei myli mane, mylėk ir mano šunį." Tyras atsidavimas Viešpačiui pasiekiamas tiktai nuoširdžiai tarnaujant tyram Vieš¬paties bhaktui. Todėl norintis su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, visų pirma turėtų tapti tyro bhakto tarnu. Šitai ir turima galvoje, sakant „nubraukti dulkes nuo tyro bhakto, kuris tarnauja kitam tyram bhaktui lotoso pėdų". Taip iš tyrų bhaktų formuojasi mokinių seka (parampara).

Kartą Maharaja Rahūgana paklausė didžio šventojo Jados Bharatos, kaip jam pavyko pasiekti išsivadavusio paramahamsos lygį, ir štai ką šventasis jam atsakė (SB 5.12.12):

rahūganaitat tapasa na yati

na cejyaya nirvapanad grhad va na cchandasa naiva jalagni-sūryair

vina mahat-pada-rajo-'bhisekam

„O karaliau Rahūgana, atsidavimo tarnystę {paramahamsos lygmenį) tepa¬siekia tas, kurio galvą pašventino dulkės nuo didžių bhaktų pėdų. Nei tapasya (kūno tramdymas), nei Vedų nurodytos garbinimo apeigos, nei pasaulio atsižadėjimas, nei namų šeimininko pareigų vykdymas, nei Vedų himnų giedojimas, nei askezė saulės karštyje, šaltame vandenyje ar tarp liepsnojančių laužų, nepadės pasiekti tobulumo."

Kitaip sakant, Viešpats Šri Krsna priklauso tyriems, besąlygiškai Jam atsidavusiems bhaktams, ir tik jie gali dovanoti Viešpatį kitiems bhaktams. Krsnos neįmanoma laimėti kreipiantis į Jį tiesiogiai. Neveltui Viešpats Caitanya vadino Save gopl-bhartuh pada-kamalayor dasa-dasanudasah, nuolankiausiu Viešpaties, Vrndavanos gopių (piemenaičių) globėjo, tarnų tarnu. Taigi tyras bhaktas niekada nesikreipia į Viešpatį tiesiogiai, bet sten¬giasi laimėti Viešpaties tarnų tarno prielankumą. Ir tik taip pradžiuginęs Viešpatį, bhaktas nusipelno įkvėpti tulasi lapelių aromatą nuo Jo lotoso pėdų. „Brahma-samhitoje" pasakyta, kad Viešpaties neįmanoma laimėti net tapus didžiu Vedų šventraščių žinovu, tačiau Jis lengvai pasiekiamas Jo tyro bhakto malone. Vrndavanoje visi tyri bhaktai meldžiasi prašyda¬mi malonės iš Šrimati Radharani, Viešpaties Krsnos palaimos energijos. Šrimati Radharani - tai aukščiausios visybės moteriškasis, gailestingasis pradas, tobulai įkūnijantis moteriškai prigimčiai būdingas ypatybes. Todėl nuoširdiems bhaktams labai lengva pelnyti Jos malonę, o kai bhaktą Vieš¬pačiui Krsnai pristato Ji, Viešpats nedelsiant priima jį į Savo palydovų būrį. Taigi tyro bhakto malonės reikia siekti labiau negu Viešpaties. Pel¬nius bhakto palaiminimą, nubus mūsų įgimta meilė Viešpačiui ir noras Jam tarnauti.