VAIŠNAVŲ ĮŽEIDIMAI

Pamokymų nektaro 6 tekstas sako:

dåñtaiù svabhäva-janitair vapusaç ca doñair

na präkåtatvam iha bhakta-janasya paçyet

gaìgämbhasäà na khalu budbuda-phena-paìkair

brahma-dravatvam apagacchati néra-dharmaiù

VERTIMAS

Tyras bhaktas netapatina savęs su kūnu, nes jis pasiekė savo prigimtinį būvi-suvokė Krišną. Nederėtu vertinti jo materialistiškai. Nereikia kreipti dėmesio į žemą bhakto kilmę, į jo odos spalvą, fizinius trūkumus, į tai, kad jis ligoto ir netvirto kūno. Paprastam žmogui gali kristi j akis tyro bhakto fiziniai trūkumai, tačiau šie tariami trūkumai jokiu būdu neteršia jo kūno. Jis tartum Gangos vandenys, kurie per liūčių sezoną dažnai esti dumblėti, pilni purslų ir putų. Tačiau Gangos vanduo nesuteršiamas, ir tie, kurie kupini tobulo dvasinio išmanymo, maudosi Gangoje nepaisydami, koks yra vanduo.

KOMENTARAS

Śuddha-bhakti, įgimta sielos veikla, arba transcendentinė meilės tarnystė Viešpačiui, atliekama pasiekus išsivadavimą. ..Bhagavad-gitoje" (14.26) pasakyta:

mäà ca yo ’vyabhicäreëa

bhakti-yogena sevate

sa gunän samatétyaitän

brahma-bhüyäya kalpate

“Kas visiškai atsideda atsidavimo tarnystei, kas jokiomis aplinkybėmis nepuola, tas tuoj pat iškyla virš materialios gamtos guņų ir pasiekia Brahmano lygmenį".

Avyabhicāriņī bhakti reiškia tyrą, besąlygišką atsidavimą. Žmogus, su atsidavimu tarnaujantis Viešpačiui, neturi materialių paskatų. Dalyvavimas Krišnos sąmonės judėjime reikalauja sąmonės pokyčių. Sąmonė, nukreipta į materialius dalykus, yra materiali, o sąmonė, nukreipta į tarnystę Krišnai, yra Krišnos sąmonė. Atsidavusi siela tarnauja Krišnai be jokių materialių sumetimų (anyābhilāsita-śunyam). Jnāna-karmādy-anavŗtam: besąlygiška atsidavimo tarnystė, kuri yra transcendentali tokioms fizinio bei protinio aktyvumo formoms, kaip jnāna (spekuliatyvūs samprotavimai) bei karma (darbas dėl naudos), vadinama tyra bhakti-yoga. Bhakti-yoga — tai įgimta sielos veikla, ir tas, kuris atlieka tyrą, materijos nešvarybių nepaliestą atsidavimo tarnystę, jau išsivadavo (sa guņān samatītyaitān). Krišnos bhaktas materijai nepavaldus, nors jo kūnas atrodytų ir priklausomas nuo materijos sąlygų. Tad tyro bhaktos negalima vertinti materialistiškai. Kol žmogus pats nėra bhakta, kito bhaktos jis gerai nesupras. Kaip minėta ankstesniame posme, bhaktų yra trys rūšys: kanistha-adhikāris, madhyama-adhikāris ir uttama-adhikāris. Kanistha-adhikaris nemoka skirti bhakto nuo abhakto. Jį tedomina Dievybės garbinimas šventykloje. Tuo tarpu madhyama-adhikāris įžvelgia skirtumą tarp bhakto ir abhakto, tarp bhakto ir Viešpaties. Todėl su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, su bhaktu ir su abhaktu jis elgiasi skirtingai.

Tyro bhakto fiziniai trūkumai neaptarinėtini. Jų neturėtume pastebėti. Reikia žiūrėti į esmę — į dvasinio mokytojo veiksmus, į tai,kad jis nuolat su atsidavimu ir nuoširdžiai tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui. “Bhagavad-gitoje" (9.30) pasakyta:

api cet suduräcäro

bhajate mäm ananya-bhäk

sädhur eva sa mantavyaù

samyag vyavasito hi saù

Net jeigu kartais bhakta pasielgia, atrodytų, nederamai, jį vis dėlto reikia laikyti sādhu, šventuoju, nes tikroji jo būties esmė yra meilės tarnystė Viešpačiui. Kitais žodžiais tariant, jo neturėtume laikyti paprastu žmogumi.

Nors tyras bhakta gimė ir ne brāhmano ar gosvāmio šeimoje, tačiau jeigu jis tarnauja Viešpačiui, į jį negalima žvelgti iš aukšto. Teisybę sakant, gosvāmių šeimos, kuri vadovautųsi materialiais kriterijais, tarkim, kasta ar giminyste, nebūna. Gosvāmio vardą teįgyja tyras bhaktas. Čia galėtume prisiminti šešis Gosvāmius, kuriems vadovavo Rūpa Gosvāmi ir Sanātana Gosvāmi. Rūpa Gosvāmi ir Sanātana Gosvāmi, galima sakyti, buvo sumusulmonėję ir netgi pasikeitę vardus, tapę Dabira Khāsa ir Sākara Mallika, tačiau Śri Čaitanja Mahāprabhu suteikė jiems gosvāmių vardus. Taigi gosvāmio vardas nėra paveldimas. Žodis gosvāmī pažymi tą, kuris moka sutvardyti savo jausmus, yra jausmų šeimininkas. Ne jausmai valdo bhaktą, o bhaktas valdo jausmus. Štai kodėl bhaktą reikia vadinti svāmiu arba gosvāmiu, net jeigu jis kilęs ir ne iš gosvāmių šeimos.

Pagal šią nuostatą, Śri Nitjānandos Prabhu ir Śri Advaitos Prabhu palikuonys gosvāmiai be jokios abejonės irgi yra bhaktai, tačiau tai nereiškia, kad į bhaktus, kurie kilo iš kitų šeimų, turėtume žiūrėti iš aukšto. Visi bhaktai vertintini vienodai — nesvarbu ar jie kilę iš didžiųjų praeities ācāryų giminių, ar iš paprastos šeimos. Nederėtų galvoti: “Et, šis gosvāmis iš Amerikos" ir dėl to žiūrėti į jį su panieka. Arba: ..Et, tai nityānanda-vamśa-gosvāmis". Kai kam Indijoje nepatinka, kad Krišnos sąmonės judėjimo dalyviams amerikiečiams vaišnavams mes suteikiame gosvamio vardą. Kartais amerikiečiams bhaktams netgi pasakoma, kad jiems suteikti sannyāsos arba gosvāmio vardai yra fikcija. Pateiktasis Śrilos Rūpos Gosvāmi posmas pažymi, jog amerikietis gosvāmis niekuo nesiskiria nuo gosvāmio, kuris kilo iš ācāryų šeimos. Kita vertus, gosvāmio vardą gavęs bhakta, kurio tėvas nei brahmaņa, nei gosvāmis iš Nitjānandos ar Advaitos Prabhu giminės, neturėtų didžiuotis, jog jam pavykę tapti gosvamiu. Jis visada turėtų atminti, kad vos tik jis ims didžiuotis kaip materialistas, tuoj pat nupuls. Krišnos sąmonės judėjimas—transcendentinis mokslas, ir pavydui jame ne vieta. Šis judėjimas skirtas paramahamsoms — tiems, kurie visiškai atsikratė pavydo (paramam nirmatsarāņām). Ar bhakta gimtų gosvāmių šeimoje, ar gosvāmio vardas jam būtų suteiktas, jam nevalia būti pavydžiam. Kai tik jo širdyje sukyla pavydas, jis praranda paramahamsos lygį.

Žinokime, kad, kreipdami dėmesį į vaisņavos fizinius trūkumus, mes nusižengiame jo lotoso pėdoms. O tai yra pavojinga. Beje, Śri Čaitanja Mahāprabhu šį nusižengimą pavadino hātīmāta — pasiutusio dramblio nusižengimu. Pasiutęs dramblys gali pridaryti daug eibių, ypač jei įsiveržia į gerai prižiūrėtą sodą. Todėl reikia būti labai atidžiam, kad kaip nors nenusikaltus vaišnavui. Kiekvienas bhaktas turėtų klausytis vyresniojo vaišnavo, o vyresniajam vaišnavui reikia būti pasirengusiam padėti pradedančiajam. Vaišnavo viršumą lemia jo dvasinės pažangos Krišnos sąmonėje lygis. Tyro vaišnavo darbų nedera vertinti materialiai. Ypač tai pragaištinga neofitui. Tad reikia kuo mažiau kreipti dėmesį į tyro bhakto išorę, o stengtis pastebėti jo vidaus bruožus bei suprasti jo transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Taip elgdamiesi išvengsime materialistiško tyro bhakto vertinimo ir žingsnis po žingsnio patys tapsime tyrais bhaktais.

Tie, kurie mano, kad Krišnos sąmonė skirta ne visiems, kad ji ribojasi nedidele bhaktų grupe ar tam tikra teritorija, dažniausiai ir linkę kreipti dėmesį į bhakto išorę. Tokie neofitai, nepajėgdami deramai įvertinti kilnios tarnystės, kurią atlieka dvasios aukštumų pasiekęs bhaktas, stengiasi mahā-bhāgavatą nusmukdyti iki savo lygio. Skelbdami Krišnos sąmonę visame pasaulyje, ne kartą susidurdavome su šia problema. Deja, dvasios broliai, su kuriais mums tenka bendrauti, yra neofitai ir jie negali įvertinti, koks nepaprastai svarbus darbas yra Krišnos sąmonės propagavimas visame pasaulyje. Jie tiesiog stengiasi nutraukti mus iki savo lygmens ir ieško blogybių kiekviename mūsų žingsnyje. Mes labai apgailestaujame dėl jų naivumo ir skurdaus žinių kraičio. Nepaprasta galia Viešpaties apdovanotas žmogus, kuris atlieka švenčiausią darbą, jokiu būdu neturėtų būti laikomas paprastu žmogumi, nes pasakyta, kad tas, kuriam Krišna nesuteikė galios, išgarsinti Krišnos sąmonės judėjimą visame pasaulyje neįstengs.

Kritikuodamas tyrą bhaktą, žmogus nusideda (vaišnava-aparadha), ir tiems, kurie nori tobulėti Krišnos sąmonėje, ši nuodėmė yra rimta kliūtis. Nusižengimas vaišnavo lotoso pėdoms stabdo dvasinę pažangą. Tad nereikia pavydėti nepaprastos Viešpaties galios vaišnavui, arba śuddha vaišnavui.” Nusižengimas yra ir laikyti save vertu taisyti šį vaišnavą, mokyti ar brukti jam patarimus. Neofitą vaišnavą ir tobulą vaišnavą galima skirti, sprendžiant iš jų darbų. Tobulas vaišnavas visada yra dvasinis mokytojas, o neofitas visada tėra mokinys. Mokinys negali patarinėti dvasiniam mokytojui, o dvasinis mokytojas neįpareigotas klausytis pamokymų iš to, kuris nėra jo mokinys. Tokia yra Śrilos Rūpos Gosvāmi šeštojo posmo pamokymų esmė.

(Komentaro pabaiga)

 

Kaip matome iš Prabhupados komentaro, vaišnava aparadha – vaišnavo įžeidimas - labai glaudžiai susijusi su trūkumų ieškojimu ir kriticizmu.

Vaišnava aparadha yra prilyginama išprotėjusiam drambliui, įsiveržusiam į sodą. Jis labai greitai gali sunaikinti daugelio metų darbą. Lygiai taip pat, tas, kuris įžeidžia vaišnavą, gali per akimirksnį netekti visos savo atsidavimo tarnystės rezultatų ir būti pasmerktas labiausiai apgailėtinoms egzistencijos sąlygoms.

Vaišnavas yra didinga asmenybė.

Hari Bhakti Vilasa sako, kas kritikuoja vaišnavą praranda religingumą, turtą, šlovę ir vaikus.

Pirmasis iš dešimties švento Vardo įžeidimų yra sadhu-ninda – įžeidinėti žmogų, pašventusį savo gyvenimą Krišnos vardo pamokslavimui. Žodis ninda reiškia kritiką ir įžeidinėjimą. Prabhupada pateikia taip pat dar vieną žodžio ninda reikšmę – pavydus. Iš to seka, kad bet kokios kritikos ir įžeidimų tikroji priežastis yra pavydas. Rūpa gosvamis rekomenduoja ieškoti, priimti savo dvasiniu mokytoju ir su atsidavimu tarnauti tokiai asmenybei, kuris atsikratė pavydo ir viso to, kas su juo susiję (kritikos ir įžeidimų). Iš šių pamokymų taip pat seka išvada, kad vaišnavų kritika gali užsiimti tik materialistai arba materialistiški bhaktai. Dvasinę pažangą Krišnos sąmonėje padaręs žmogus niekuomet nekritikuos jokios būtybės, ką jau kalbėti apie vaišnavą.

Mes turime suprasti vieną dalyką, kad visi ISKCON’e esantys atsidavusieji yra Vaišnavai, kadangi vienaip ar kitaip jie kartoja šventąjį vardą. Taip Prabhupada apibrėžia vaišnavo pasirengimą. Žmogus turėtų laikyti visus Vrindavanos gyventojus Vaišnavais. Kodėl? Kadangi šiaip ar taip jie kartoja šventąjį Viešpaties vardą. Todėl ką bekalbėti apie ISKCON’o atsidavusius. Mes turėtume būti labai pagarbūs visiems atsidavusiems, gerai žinodami, kad visi jie yra vaišnavai. Vaišnavas priklauso Acyuta gotrai - Krišnos šeimai. Jei kas myli Krišną, bet nemyli Jo vaikų, tas nemyli iš tiesų Krišnos ir bus priverstas kentėti.

Didžiausia kliūtis mūsų dvasiniam progresui yra Vaišnava aparadha. Tai tikrai labai pavojingas nusižengimas. Mes turime būti labai rūpestingi ir nedaryti Vaišnava aparadhų.

“Net jei kai kurie iš jų griežtai neseka atsidavimo tarnystės taisyklėmis bei nurodymais, vis dėlto jie yra Krišnos atsidavusieji ir kartoja Jo vardą tiesiogiai ar netiesiogiai.”

Tai yra labai svarbus pamokymas. Iš tiesų visas Vaišnavų etiketas ir visa Vaišnavų kultūra yra paremta šiuo principu.

Č.Č. Adi 7.50 Komentaras: “Vaišnavas turėtų būti pakantus tarsi medis ir nuolankus kaip žolė.”

“Vis dėlto šio nurodymo autorius - Čaitanja Mahaprabhu - nepakentė blogo Džagajaus ir Madhajaus elgesio. Kuomet jie įskaudino Nitjanandą Prabhu, Čaitanja Mahāprabhu tuoj pat pasipiktino ir norėjo juos užmušti. Žmogus turėtų būti kuklus ir nuolankus savo asmeniniuose darbuose, bet jei yra niekinamas jo guru ar kitas vaišnava, jis turėtų būti piktas tarsi ugnis.  Jis neturėtų toleruoti Vaišnavo niekinimo, bet turėtų tuoj pat imtis vieno iš šių veiksmų.

Jei kas nors niekina Vaišnavą, žmogus turėtų sustabdyti įžeidėją stipresniais argumentais ir geresniu paaiškinimu. Jei bhakta nėra pakankamai patyręs kad atliktų tai, jis turėtų čia pat nusižudyti. Jei negali padaryti to, jis turėtų tuoj pat pasišalinti. Bet mes niekuomet neturėtume klausytis vaišnavo įžeidinėjimų.”

nindäà bhagavataù çåëvaàs

tat-parasya janasya vä

tato näpaiti yaù so ’pi

yäty adhaù sukåtäc cyutaù

“Tas kuris girdi kritikuojant Aukščiausią Dievo Asmenį arba Jo atsidavusius turi tuoj pat imtis atsakomųjų veiksmų, arba turi palikti tą vietą. Kitaip jis pastoviai paklius į pragariškas gyvenimo sąlygas.” (ŠBh 7.1.26 komentaras)

Nors Vaišnavai yra labai nuolankūs ir pakantūs, tai nėra jų silpnumas.  Vaišnavai nėra silpni. Jie yra tvirti kaip griaustinio trenksmas. Jei būtina, jie gali tapti tokiais pat stipriais kaip liūtas. Prabhupada dažnai sakydavo, kad Vaišnavas yra toks švelnus tarsi rožės žiedlapis ir tvirtas tarsi griaustinio trenksmas. Vaišnavas yra ne tik švelnus, bet jei iškyla būtinybė, jis gali tapti tvirtu. Tai rodo, kad Vaišnavai nėra silpnavaliai. Vaišnavai yra labai, labai galingi. Tiek fiziškai ir dvasiškai. Iš tiesų dvasinė galia apdovanoja juos fizine jėga.

Vaišnavas yra adoša darši - vaišnavas niekuomet nemato kitų trūkumų. Žinoma, kiekvienas žmogus turi ir gerų savybių ir trūkumų. Todėl yra sakoma:

sadyana guna mitsanti.” Vaišnava priima tik tai, kas šlovinga žmoguje, o ne jo trūkumus. “Adoša darši” reiškia žmogų, kuris neieško trūkumų kituose.  Jis paprasčiausiai mato kitų gerąsias savybes ir pastebi trūkumus savyje.  Sau jis yra labai griežtas ir nuolat kruopščiai stebi save, atrasdamas visus trūkumus, esančius jame. Vaišnava nuolat seka guru ir Krišnos nurodymais.

Vaišnava niekuomet blogai neatsiliepia apie kitus.

Jis netampa priešišku kitiems.

Nesijuokia iš žmonių, kurie yra kvaili, pamišę, nelaimingi, negražūs, klastingi, luoši ar puolę.

Nieko nebaudžia, išskyrus savo sūnus ir mokinius. Tai daro vien auklėjimo tikslais.

Nieko nemuša per galvą ir netampo už plaukų.

Jei kas nors jį įžeidžia, jis tyliai palieka tą vietą.  Bhakta neturėtų peržengti jokio kito žmogaus ar siekti kokio daikto per kito galvą.

Mes turime suvokti, kad didžioji dauguma mūsų santykių vyksta ir su atsidavusiais, ir su nekalta publika. Aparadha yra vienintelis tikras kliuvinys dvasiniame gyvenime. Mes turime bijoti ką nors įžeisti. Tokiu būdu žinojimas suteiks blaivumo ir rimtumo mūsų elgesiui. Mes natūraliai tapsime nuolankiais, Šri Čaitanja Mahaprabhu taps patenkintu, ir mes tobulėsime be rimtų kliūčių.

Žmogus turėtų visuomet prisiminti, kad jo užsiėmimas yra  tapti nuolankesniu už žolės stiebelį, pakantesniu už medį ir, netrokšdamas pagarbos sau, jis turėtų siūlyti visą savo pagarbą kitiems.

Vaišnavos etiketo pažeidimas neabejotinai sunaikins žmogaus dvasinį gyvenimą.

Mokiniai neturėtų bandyti mokyti savo dvasinį mokytoją: “Nežinodamas, kodėl Madhavendra puris verkė, Ramačandra Puris bandė tapti jo patarėju. Tokiu būdu jis atliko didelį įžeidimą, kadangi mokinys niekuomet neturėtų bandyti mokyti savo dvasinį mokytoją.” (Č.Č. Antja 8.21 komentaras).

Mokiniai neturėtų inicijuoti, kol dvasinis mokytojas gyvas, nebent savo dvasinio mokytojo liepimu.

“Krišnos sąmonėje kiekvienas žmogus yra toks svarbus, kadangi visa Viešpaties Krišnos atsidavusiojo veikla atneša naudą visoms gyvosioms esybėms.” (Š.P. laiškas Šivanandai 69.6.15).

Vaišnavos didingumas. Citatos iš Hari Bhakti Vilasos:

1.  Hari atsidavusieji Kali amžiuje yra reti. Atsidavusiojo padėtis yra labiau išaukštinta nei Viešpaties Brahmos ir Viešpaties Rudros padėtis.

2.  Atsidavusiojo buvimas mirties metu netgi brahmano žudiką pakelia į dvasinį dangų. (10.86).

3.  Jei šunėdis tampa Vaišnava, jis tampa labiau išaukštintu nei brahmana, o jei sanjasis neturi atsidavimo  Višnu, tuomet jis yra laikomas labiau degradavusiu nei šunėdis.  (10.87).

4.  Net visiško sunaikinimo metu Višnu atsidavusieji nepuola. Štai kodėl Šri Hari yra visur žinomas kaip neklystantis, visa persmelkiantis ir neišsenkantis. Todėl nėra reikalo bijoti atsidavusiojo. Atsidavęs niekuomet niekam nesukelia skausmo. (10.101-105).

5.  Tie, kurie garbina Aukščiausiąją Dievo Asmenybę Šri Hari, yra geriausi iš visų žmonių, ir niekas nėra geresnis už juos visuose trijuose pasauliuose. (10.110).

6.  Šie, neturintys nuodėmių, kilniaširdžiai Vaišnavos išvalo visą kūriniją, todėl jie yra netgi vertingesni už keliones po šventąsias vietas. (10.118).

7.  Tie, kurie sako, kad yra Mano atsidavę iš tiesų nėra Mano atsidavusieji. Tie, kurie yra Mano atsidavusiųjų tarnai, tie yra Mano tikrieji atsidavusieji.

8. Mano bhaktai, kurie atsidavė Man ir išsilaisvino nuo prisirišimų, pasibjaurėjimo, pavydo ir pasipūtimo, gieda šlovę Man visą laiką. Jie niekuomet nesukelia jokios žalos kitiems. Jie visuomet užsiėmę Mano bhaktų garbinimu ir trokšta klausytis apie Mane. Jie būtent yra tie, kurie Mane visuomet nešioja savo širdyse.

9. „Dabar, kai tu atėjai šiandien į mano namus, aš tapau pašlovintas ir mano gyvenimas pasidarė visiškai sėkmingas. Galimybė regėti vaišnavą yra tokia reta galimybė, kaip sėkmė pamatyti Šri Hari. Aš turėjau įgyti neišmatuojamą dorybę, didelę, kaip Meru kalnas. Būtent todėl aš galėjau pamatyti tokį didį vaišnavą kaip tu.“

Vaišnavos niekinimas

Š.P. laiškas Gopal Krišnai (70.4.21): “Tu visuomet esi budrus, kad pamatytum, ar padarei kokį nors įžeidimą. Tai labai puikus požiūris.  Atlikdami tarnystę Viešpačiui Krišnai ir Jo atstovui, Dvasiniam Mokytojui, mes turėtume visuomet išlaikyti šį baimingą požiūrį, kuris reiškia rūpestingą dėmesį. Šis požiūris padės mums palaipsniui tobulėti Krišnos sąmonėje.”

Citatos iš Hari Bhakti Vilasos

1.  Kuomet žmogus niekina Vaišnava, jis praranda savo religingumą, turtus, šlovę ir vaikus. (10.310).

2.  Jei žmogus muša ar niekina Vaišnavą, rodo nepagarbą ar  supyksta ant Vaišnavo arba neišreiškia džiaugsmo, matydamas  Vaišnavą, jis eina į pragarą. (10.310).

 

4 įžeidimų tipai:

1)  kritikuoti vaišnavą už jo žemą kilmę.

2)  kritikuoti kažką už ankstesnes klaidas.

3)  kritikuoti kitą už atsitiktines klaidas.

4)  kritikuoti kitą už klaidas, kurios jau beveik ištaisytos.

(Iš Harinama Čintamani)

 

12 vaišnavų įžeidimų tipų

Šri Krišhnasvamis Ijengar iš Trichy, Tamilnadu. Ištrauka iš "VAARTHA MAALA"

1)      Džianma nirūpana – teisti už kilmę, t.y. už tai, kad vaišnavas gimė šudros, medžiotojo ar neliečiamųjų šeimoje. Net jei vaišnavas gimė prastos kilmės šeimoje, jis prilygsta brahmanui. Bet jei žmogus nejaučia atsidavimo Viešpačiui, net jei gimęs brahmano šeimoje jis laikomas šudra.

2)      Šarira nirūpana – teisti atsidavusius už tai, kad jie turi vyro ar moters kūną, žmogaus, demono ar kito gyvūno. Vaišnavų pavyzdžiai kitose formose: Hanumanas, Garuda, Bali Maharadža.

3)      Bhava nirūpana – analizuodami visus materialius objektus matome, kad jie džajate-gimsta, vartade-auga, apakšyjate-nyksta, parinamate-transformuojasi, vinašjati-miršta. Mes galime pagalvoti, kad vaišnavo kūnas taip pat patiria šiuos pokyčius, dėl to jis yra materialus. Tai yra įžeidimas.

4)      Ašrama nirūpana – teisti vaišnavą už tai, kad jis priklauso tam tikram ašramui laikoma taip pat įžeidimu.

5)      Avajava nirūpana – vien tik suvokiant savo amžinąją padėtį visi trūkumai vaišnavo kūne yra užpildomi. Jei žmogus to nesupranta ir įžeidinėja vaišnavą dėl jo kūno trūkumų, jis atlieka įžeidimą.

6)      Alasja nirūpana – jei vaišnavas dėl savo tingumo neprižiūri savo kūno ir todėl nuo jo sklinda negeras kvapas, negalima jo kritikuoti už tai. Apie tai pasakojama viena istorija. Vienas šri vaišnavas, kuris šokdavo ir dainuodavo priešais Dievybes, turėjo savo garbinamą Šalagrama šilą. Kad nelaikyti atskiro altoriaus, kurį jis tingėjo prižiūrėti šis araijaras laikė šilą dėžutėje kartu su betelio riešutu. Kai jis valgydavo riešutus, kartais į burną jis įsimesdavo ir šalagrama šilą. Kai jis suprasdavo, kad tai ne riešutas (ji neskildavo), jis ištraukęs iš burnos atlikdavo abhišeką šalagramai. Vienas vaišnavas, kuris matė tai ne pirmą kartą, paprašė atiduoti šalagramą jam. Tada jis pats pasistatė šilą ant puošnaus altoriaus ir pradėjo garbinti. Tą pačią naktį Viešpats pasirodė jo sapne ir pradėjo jį barti, kad dėl jo kaltės Jis nebegali patirti to saldaus skonio, kuris visuomet buvo araijaro burnoje, užpildytoje alvarų giesmėmis, šlovinančiomis Viešpatį. Viešpats pareikalavo, kad jį gražintų į tą pačią dėžutę, kur jis buvo anksčiau.

7)      Vasa nirūpana – kai atvyksta vaišnavas iš žinomos šventyklos arba šventos dhamos, visi jį šlovina ir gražiai sutinka. Lygiai taip pat reikia sutikti ir vaišnavą iš apleistos vietovės ar šventyklos. Jei žmogus to nedaro, jis atlieka įžeidimą. Kartą Garuda pasakė apie vieną vaišnavą, kad šis atėjo ne iš šventos dhamos, o iš pamiršto kaimo. Tą pačią akimirką jis pametė visas savo plunksnas. Ir tik tuomet, kai šis vaišnavas paguodė ir paglostė Garudą savo ranka, šis vėl atgavo plunksnas.

8)      Bandu nirūpana – jei kažkieno giminaitis yra vaišnavas ir jis sveikinasi ir rodo jam pagarbą tik kaip giminaičiui, o ne kaip vaišnavui, jis atlieka šį įžeidimą.

9)      Prakaša nirūpana – įžeidimas yra daryti skirtumą tarp savo dvasinio mokytojo ar ačarjos ar kitų dvasinių mokytojų bei atsidavusių atliekančių stebuklus, tarnaujant Krišnai ir paprastų atsidavusių, kurie nėra tokie sofistikuoti. Juos visus reikia laikyti savo gelbėtojais.

10)  Prakara nirūpana – vienas bhaktas gali prižiūrėti Dievybių sodą, kitas gali tvarkyti šventyklą, o kitas gali ir neatlikti išoriškai jokios tarnystės. Tačiau tas, kuris kritikuoja vaišnavus pagal tarnystės formą, atlieka įžeidimą.

11)  Vartana nirūpana – jei vaišnavas atlieka tarnybą valstybei ar turi savo ūkį, ar dirba kur kitur, kad išlaikytų savo kūną, negalima jo kritikuoti už tai, kad jis dirba kaip materialistas.

12)  Doša nirūpana – jei matome netgi, kad vaišnavas savo kūnu tenkinasi, neturime jo kritikuoti už tai (api cet su duracaro… - net jei mano atsidavęs atlieka labiausiai smerktiną veiksmą…).

TOLIAU  yra sakoma, kad jei mokytojas atlieka vaišnavo įžeidimą, mokinys privalo jam parodyti tai slapčia nuo kitų. Jei šeimos nariai atlieka tokį įžeidimą, juos reikia nubausti. Jei vaišnavai įžeidinėja vienas kitą, reikia apsikabinti jų pėdas ir prašyti, kad jie to nedarytų. Jei jie neklauso, tada lieka atsiduoti Krišnai ir prašyti, kad šis juos išgelbėtų. Jei kas nors viešumoje nurodo vaišnavų klaidas, kurias jie padarė arba privačiai ar viešai arba  dėl bendravimo su materialistais, ir už kurias jie paprašė atleidimo, tai toks žmogus pats atlieka vaišnavo įžeidimą.

Ką daryti, jei žmogus padaro Vaišnava aparadhą?

Jei žmogus atsitiktinai padaro Vaišnava aparadhą, tuomet jis turi melsti Vaišnavo atleidimo, labai nuoširdžiai liesdamas jo pėdas. Vaišnavas yra labai maloningas, todėl jis tuoj pat apkabins jį ir atleis už visus jo įžeidimus. (Iš Harinama Čintamani).

Š.P. laiškas Tamal Krišnai (68.8.19): “Iš tiesų tai atsidavusiojo pareiga - kad kiekvienas suvoktų kitų atsidavusiųjų vertę. Niekas neturėtų kritikuoti ką nors.”

KITŲ PATAISYMAS

Šrilos Prabhupados citatos

Š.P. laiškas Hansaduttai (72.12.10): “Atsidavęs reiškia tai, kad jis sugeba toleruoti visų rūšių nepatogumus ir materialios gamtos užgaidas, ir kadangi jis yra perdaug įsitraukęs į tarnystę Krišnai, jis neturi laiko pykti arba įžeidinėti kitus ar ieškoti kokių nors trūkumų. Atsidavęs reiškia labai didelį dosnumą ir palankumą kiekvienam, nuolatinį džentelmeniškumą visų tipų gyvenimo sąlygomis”.

1.  Yra skirtumas tarp kritikos ir pataisymo. Atsidavęs suvokia, kad kritika Vaišnavo atžvilgiu užteršia širdį ir stabdo dvasinį tobulėjimą.

2.  Kad galėtų pataisyti atsidavusįjį, žmogus turi būti: -

a)  nepavydžiu;

b)  trokštančiu praktiškai padėti atsidavusiajam jo Krišnos Sąmonės kelyje;

c)  dvasinėje ir vadovaujančioje padėtyje, kuri pateisintų ar padarytų būtinu tokį įsikišimą. Arba asmeniškai paprašytas atsidavusiojo padėti jam jo sunkumuose.

 

3.  Atsidavusiojo siūlomas pataisymas turi būti ne tik pamokslaujamas, bet ir praktikuojamas.

4.  Pataisymo metodai:

a)  Pataisykite savo asmeniniu pavyzdžiu bei bendravimu.

b)  Nukreipkite atsidavusįjį ieškoti prieglobsčio pas labiau  pažengusį atsidavusį.

c)  Jaunesnis atsidavęs neturėtų pats asmeniškai stengtis pataisyti kitą atsidavusįjį. Jis turėtų atverti savo širdį vyresniajam atsidavusiam, su kuriuo bendraudamas jaučia palengvėjimą, ir siekti jo pagalbos/patarimo, siekdamas ištaisyti situaciją.

 

5.  Aštrūs žodžiai ir veiksmai niekuomet negali būti priemonė pataisyti atsidavusius. Mes norime sunaikinti neišmanymą, glūdintį atsidavusiojo širdyje, o ne patį atsidavusį.

6.  Jei kas nors nuoširdžiai ir garbingai išsako kritiką mūsų atžvilgiu, mes turime jaustis dėkingi, o ne nusiminę. Neigiamai reaguoti į geranorišką pataisymą reiškia pademonstruoti savo klaidingą ego.

7.  Pažengęs atsidavęs į kiekvieną kritiką žvelgia, kaip į Viešpaties Čaitanjos malonę.

 

Profilaktika geriau nei gydymas. Jei visi atsidavusieji išsiugdys tinkamą požiūrį į vaišnavo elgesį, poreikis kažką pataisyti pasidarys labai neryškus.

SP laiškas Goursundarai: TRŪKUMAI SLYPI TAVYJE

Jei atsitinka kas nors negero, ir aš aiškinu, kad su manimi niekas nebendradarbiauja arba niekas su manimi nedirba, tai yra MANO trūkumas, o ne JŲ. Vaišnava atsidavęs visuomet turi taip galvoti. Mes neturime ieškoti trūkumų pas kitus, sukritikuoti juos ir pasišalinti. Vaišnavai taip nesielgia. Verčiau mes turime visuomet trokšti rodyti pagarbą kitiems ir visuomet juos laikyti vyresniais už save.”

KLAUSIMAI:

  1. Paaiškinkite bent kelis požymius, kurie jūsų nuomone parodo vaišnavo didybę.
  2. Ką reiškia vaišnava aparadha?
  3. Prie ko veda vaišnava aparadha?
  4. Kaip atitaisyti vaišnavų įžeidimus?
  5. Išvardinkite pagrindinius vaišnavų įžeidimų tipus.

Nori sužinoti daugiau? Perskaityk:

Istorija iš Šrimad Bhagavatam apie Maharaja Ambarišą;

Istorija iš Čaitanja Čaritamritos apie brahmaną Gopala Čapala.